Vilniaus istorijos žinovas Laimonas Briedis pasakoja, kad Šnipiškės iki pat Antrojo pasaulinio karo buvo Vilniaus priemiestis. Jame virė visai kitoks gyvenimas nei kitoje upės pusėje esančiame mieste.

Nepaisant to, kad dešiniajame Neries krante anuomet žmonės gyveno paprastesnį gyvenimą nei miestiečiai, Šnipiškės turėjo išskirtinę istorinę ir kultūrinę vertę. Istoriko teigimu, Ukmergės (tuo metu – Vilkmergės) kelias prasidėjo ne ties sankirta su Geležinio vilko gatve, o driekėsi iki pat tos vietos, kur dabar stovi Žaliasis tiltas ir prasideda Kalvarijų gatvė, kadaise buvusi piligrimų keliu. Dabartinė Lvivo gatvė yra istorinė Vilkmergės kelio pradžia.

„Tai buvo išėjimas per Vilniaus vartus į plačiąsias erdves, kitus miestus. Ilgą laiką Vilkmergės plentas buvo ir viena iš pirmųjų jungčių su Vakarų Europa. Šiuo plentu nuo pat XIV a. buvo galima nuvažiuoti į Rygą. Į Vakarų Europą buvo galima nuvykti ir per Lenkiją, bet ne per Kryžiuočių ordino valdytą Prūsiją, nes tai buvo per daug pavojinga. Tuo metu iš Vakarų Europos į Vilnių faktiškai visas eismas ėjo per Rygą. Tikėtina, kad netgi Gedimino laiškai Europai pirmiausiai buvo siunčiami per šį miestą. Popiežiaus legatai, įsiklausę į Gedimino laiškuose buvusį kvietimą, vykdavo tik per Rygą“, – pranešime cituojamas L. Briedis.

Vilniuje gimęs ir užaugęs, JAV Britų Kolumbijos universitete daktaro disertaciją apgynęs mokslininkas L. Briedis yra knygos „Vilnius savas ir svetimas“ (orig. „Vilnius, City of strangers“) autorius. Pagrindinis jo mokslinio intereso objektas – Vilniaus miestas, anot eksperto, šiandieniniams vilniečiams vis dar yra nežinomas.

Vilniaus plytos

Istorikas L. Briedis taip pat atkreipia dėmesį, kad Šnipiškės, kuriose dominavo mediniai statiniai, buvo turtingos moliu ir žvyru – svarbiomis statybinėmis medžiagomis. Todėl šiame priemiestyje, ties Šeškinės kalvomis, buvo gausu plytinių, kurios savo produkciją tiekė Vilniui. Plytinės veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo.

„Ko gero, galima būtų sakyti, kad Vilnius pastatytas iš Šnipiškių plytų“, – sako Vilniaus istorijos žinovas.

Kultūros lopšys

Istorikas nurodo, kad Šnipiškės visuomet pasižymėjo gyventojų įvairove. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą trečdalis šio priemiesčio gyventojų buvo žydų kilmės. Dominavo katalikų tikėjimas, nors buvo ir stačiatikių, ir didelė sentikių bendruomenė.

„Tokia demografinė situacija atspindėjo bendrą Vilniaus daugialypiškumą. Tai buvo Vilniaus priemiestis, tačiau dėl savo artumo ir matomumo vilniečiams jo pastorališkumas, sodietiškumas iš kairiojo kranto buvo matomas aiškiau nei kitų priemiesčių“, – pasakoja L. Briedis.

Dauguma Šnipiškių gyventojų dirbo Vilniuje, palaikė itin artimą ryšį su miestu. Gana keistai iš šiuolaikiškos perspektyvos atrodo tai, kad Šnipiškėse seniau gyveno labai daug mokytojų. Tačiau iš tiesų anuomet, tarpukario laikais, tai buvo menkai apmokamas darbas.

Istorikui pačiam labai įdomu tai, kad Šnipiškės yra savotiškas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Vilniaus žydų kultūros centras. Būtent iš šio priemiesčio kilę daug žinomų jidiš kalba rašiusių autorių.

„Tas laisvumas, skirtumas tarp miesto ir ne miesto, ugdė jų kūrybiškumą, davė stimulą naujoms kultūrinėms srovėms. Pavyzdžiui, „Junge Wilne“ ir kiek vėliau – „Jungevald“, kurie buvo labai novatoriški, atsisakė klasikinių meno formų. Tarp jų buvo ir tokių menininkų, kaip Hirsh Glick, vienas žymiausių geto poetų, kūręs geto, pasipriešinimo dainas“, – pasakoja L. Briedis.