Tvarumas architektūroje yra materialios medžiagos, kurios turi tarnauti amžius. Medžiagos, kurios suirs per šimtmečius – natūraliai, kaip slenka kalnai ar toliau nyksta sugriautos šventyklos. Pastatai turi būti statomi iš užtikrinančių jų ilgaamžiškumą medžiagų, kurios su laiku irdamos neterštų aplinkos. Dilema, kas liks iš pastatų, statomų iš šiuo laikmečiu gaminamų medžiagų. Kas pabirs iš jų?

Mano supratimu, tvarumas architektūroje yra ne tik kūrybos pradžia, urbanistika, pastatų projektavimas, bet ir tvarios ilgaamžės medžiagos, iš kurių statoma.

Tvari gali būti pastatų forma. Vieno aukšto su mansarda namas savo forma yra tvaresnis už 40 aukštų stiklinį pastatą. Nuo jo nesusidaro didelis šešėlis, vanduo laisvai nuteka ant žemės, nereikalingos didelės ir sudėtingos inžinierinės sistemos. Ar tvarus aukštas stiklinis pastatas, kuriam reikalingos sudėtingos inžinierinės sistemos, kuris meta šešėlį aplinkai ir į kurio fasadus atsitrenkę žūva paukščiai?

Imkim inžinierines sistemas. Kondicionavimui reikalingas freonas, įrenginiai ir mechanizmai pagaminti iš daug skirtingų detalių, plastiko, metalo, elektronikos. Atitarnavusios tam skirtą laiką, jos keičiamos, kažkas perdirbama, kažkas utilizuojama. Perdirbimui vėl naudojami mechanizmai ir medžiagos. Ir tai netvaru.

Tvaru yra tai, kas sukurta ne žmogaus, ko žmogus nepalietė. Natūrali gamta. O tai, ką sukuria žmogus, nežinia, ar kada bus tvaru. Civilizacija žmogui duoda daug dalykų, kurie gyvenimą daro paprastesnį ir komfortišką, bet ne tvaresnį. Mes naudojame daug trumpaamžių daiktų, kuriuos, pasibaigus jų tarnavimo laikui, reikės kažkur utilizuoti.

Aš asmeniškai negaliu pasakyti, kas yra tvarumas, nes tai, ką sukuria žmogus, nėra tvaru. Man tvarumas siejasi su natūralia aplinka, kurios nepalietė žmogus, o ne su išgalvota tvarumo sąvoka, kurios niekas iki galo taip ir nesugeba paaiškinti.