Tvarumas – manau, tai tiesiog madingas žodis ir nežinau atsakymo, ką tai reiškia.

Nežinau, kas šiandien architektūroje yra tvarumas. Gal tvarumas susijęs su senaisiais Europos miestais, kurie pastatyti kokybiškai ir gyvuoja jų neperstatant, neardant šimtmečiais. Šių miestų žmogus neperstatinėja, nedaro neigiamos įtakos aplinkai: nenaudoja naujų medžiagų, nekelia triukšmo, nedidina taršos, vandens lygio svyravimų, nekelia nepatogumų miestiečiams. Pavyzdžiui, Belgijos miestas Briugė. Jis nesikeičia daugybę metų, ir tai yra tvarumo etalonas.

Mūsų miestuose tarpukariu, sovietmečiu pristatyta daug pastatų, orientuotų į pigią standartinę statybą. Kai prisireikia juos perstatyti, pritaikyti naujiems poreikiams, kyla problemų. Norint tokį pastatą rekonstruoti, įrengti didesnes erdves – sudėtinga, nes suprojektuoti tarpatramiai yra labai maži. Vadinasi, lieka griauti.

Kuo kokybiškesnė statyba, tuo labiau ji tvaresnė. Tai ne tik pastatai, bet ir infrastruktūra: gatvės, viadukai, parkai. Bandykime įsivaizduoti, kokią tvarią infrastruktūrą galima būtų sukurti, jeigu valstybė, pavyzdžiui, pasirūpintų, kad, tiesiant ar renovuojant gatves, visi inžineriniai tinklai būtų įrengti kolektoriuose. Tuomet netektų prisireikus suremontuoti vamzdžio atkarpą ardyti gatvių, nereikėtų vėl iš naujo įrenginėti dangas, asfaltuoti. Taip, atrodo, dalis inžinerinių tinklų įrengti Vakarų Europoje, ir gatvių niekada nereikia ardyti, norint suremontuoti tinklų atkarpą. Tai ir yra tvarumas.

Kalbant apie naujų pastatų projektavimą, kyla nemažai diskusijų, panašių į diskusijas dėl elektromobilių – jie neteršia, bet jų baterijų gamyba ir utilizavimas kelia problemų. Iš stiklo, betono ir metalo galima pastatyti pastatus ilgam, tad tvarius, bet statant iš pigesnių medžiagų, mažiau investuojant, gali tekti juos griauti. Arba vidaus inžinerinės sistemos: jei pasikeitus šildymo, vėdinimo ar vėsinimo būdui nereikės jų griauti, tvaru, bet jeigu, pavyzdžiui, individualus dujinis šildymas keičiamas į centralizuotą, tenka išardyti dujinius katilus, tvarumo nebelieka, nes reikia demontuoti, utilizuoti.

Tiek architektūra, tiek ir inžinerinės sistemos gali būti tvarios. Bet yra dvi problemos. Viena jų – kaina, kuri gali būti per didelė, nes statydamas pastatus vystytojas turi rasti optimalų santykį tarp išleidžiamų ir uždirbamų pinigų. Ir tai jau problema, nes statytojui tvarumas nebėra svarbiausias kriterijus, nes tai kainuoja brangiai. Antra – architektūra kaip menas. Galima pastatyti kokybiškai ir brangiai, bet funkciškai ir estetiškai nekokybišką, trumpalaikį pastatą.

Tvari architektūra yra menas. Menas yra suprojektuoti ir pastatyti pastatą, kuriame išspręstas funkcionalumas ir universalumas, o pasikeitus madoms, poreikiams, negriaunant lengvai galima keisti jo paskirtį. Toks pastatas tarsi įauga į miestą, į konkrečią vietą. Ir tai, manau, yra tvaru. 

Luko Motiejūno nuotr.