Istoriniai interjerai – neatspariausia pastatų dalis

Istorinį interjerą turi įvairūs kultūros paveldo objektai. Pagal funkcinę paskirtį atrinkti pastatai reprezentuoja architektūros bei dailės istorijos stilistinius laikotarpius nuo gotikos iki XX a. pradžios.

Istorijos tėkmėje Lietuvos kultūros paveldo pastatų interjeras labai nukentėjo, o senesnių, t. y. dar ankstyvesnių laikotarpių, statinių interjerai visai menkai teišlikę. Todėl pagrindinis istorinių interjerų tvarkybos metodas galėtų būti ne tik jų restauravimas, bet ir atkūrimas, o jų taikymą drauge galėtume vadinti interjero gaivinimu. Istoriniams interjerams didžiausią neigiamą poveikį padarė XIX–XX a. praūžę karai, politiniai kataklizmai ir okupacijos. Vienas iš akivaizdžiausių tai įrodančių faktų – 1945–1955 m. uždarinėtos ir sandėliais verstos bažnyčios; dėl to ypač nukentėjo Vilniaus ir Kauno sakralinių pastatų interjerai. Sovietmečiu negatyviai žiūrėta ir į dvarus, jų rūmus, – kaip į „valstiečių išnaudojimo“ objektus, – todėl šie statiniai taip pat stipriai nukentėjo. [...] 

Istorinių interjerų apsauga sovietmečiu

Pokariu, paveldosaugos užuomazgoje, aktualiausia buvo architektūros paveldo objektų išsaugojimas apskritai (ypač tai pasakytina apie dvarų objektus). Interjero saugojimas tiesiogiai susijęs su kultūros paveldo objektų apskaita, o konkrečiau – su architektūros ir dailės paveldu. Mat istorinis interjeras – ne tik architektūra, bet ir vaizduojamoji bei taikomoji dailė, ypač jei turėsime omenyje sakralinį paveldą, rūmus ir panašius objektus.

Kadangi architektūros paveldo objektų apsaugos valstybiniu lygmeniu įteisinimo pradžia laikytini 1961–1963 m., o dailės paveldo – vos 1971–1972 m., interjero saugojimo procesą teisiškai nagrinėti ir vertinti galima taip pat tik nuo minėtų laikotarpių.

Sovietmečiu architektūros paminklų sąrašuose ir pagrindiniuose jų apskaitos dokumentuose interjerai nebuvo fiksuojami, jie galėjo būti nurodyti tik to meto paminklo pase. Savotiška išimtis – paminklų sąrašuose atskirai įvardintas Vilniaus „Neringos“ kavinės interjeras. Įtraukimas į minėtus sąrašus vėliau tikrai padėjo išsaugoti „Neringos“ interjerą, nors šis ir buvo ne kartą remontuojamas.

Dailės paveldo vadinamuosiuose dailės paminklų sąrašuose dominavo ne interjerai, o vaizduojamosios ar taikomosios dailės objektai. Tačiau dailės paveldo objektai buvo ir yra glaudžiai susiję su statinių interjeru, jie tarsi „integruoti“ į interjero architektūrą, su kuria drauge sudaro bendrą meno derinį.

Beje, prisimintina, kad sovietmečiu dar 6-ajame dešimtmetyje, o ir vėliau, vyko paveldo vertybių paieškų ir jų apskaitos dokumentų projektų rengimui skirtos ekspedicijos.

 Jonas Rimantas Glemža. Istoriniai Lietuvos architektūros paveldo interjerai: istorija, tvarkyba, vertinimas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015.