Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkės A. Mlinkauskienės teigimu, skatinant šiuolaikinės ir senosios architektūros sintezę, galimi įvairūs architektūros dermės būdai. Vienas iš tokių – kontrasto principas, kuomet naujai statomiems pastatams naudojamos šiuolaikinės medžiagos, spalvos ir formos.

„Nors šiuolaikiškumo principas reikalauja, kad kiekvienas statinys atspindėtų savo laikmetį, išsiskirtų iš aplinkos, o intervencijos pėdsakai būtų atpažįstami ateityje, tuo pačiu rekomenduojama kiekvienai situacijai ieškoti individualaus sprendimo. Bet kuri struktūrinė intervencija į miestų istorinius centrus, privalo būti grindžiama nuodugniu urbanistinio kraštovaizdžio tyrimu ir analize“, – KTU pranešime cituojama A. Mlinkauskienė.

Pasak KTU ekspertės, vienos universaliai tinkamos spalvinės gamos ar pastato formos, kuri leistų suvienodinti naujus statinius su istoriniais, nėra. Todėl naujų pastatų spalvų ir formų derinimas su senaisiais pastatais turėtų būti atliekamas atsižvelgiant į miesto kontekstą, istoriją ir architektūrinius bruožus.

„Spalvų ir formų derinys turėtų būti parenkamas atsižvelgiant ir į miesto kultūrinį paveldą, vietos klimatą, geografinę padėtį ir kitus faktorius. Kai kurie miestai turi griežtas taisykles naujų statinių integravimui į istorinį kraštovaizdį, užtikrinant, kad būtų išlaikytas tokių teritorijų istorinis vaizdas, o kiti laisviau derina istorinę ir modernią architektūrą, kad sukurtų originalų ir unikalų vietovaizdį. Bet net ir tokiu atveju, vietoje vieno istorinio vaizdo neturėtų atsirasti kitas – istorija privalo išlikti lengvai skaitoma, o kokybinės intervencijos turi užtikrinti kultūros tęstinumą“, – teigia KTU SAF docentė.

Vienas iš kultūros saugotojų – UNESCO

Kultūros tęstinumo saugojimas yra pagrįstas tarptautiniais dokumentais – remiantis jais, istorinio urbanistinio paveldo išsaugojimas apima teritorijos darnios raidos, paveldo vietovių tradicijų ir pobūdžio išsaugojimą, įskaitant minimalius urbanistinės teritorijos pokyčius.

„Vienas iš tokių dokumentų – Vienos memorandumas, taikomas istoriniams miestams, kurie yra jau įrašyti ar siūlomi įtraukti į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, taip pat didesniems miestams, kurių urbanistinėje teritorijoje yra Pasaulio paveldo paminklų ir vietovių“, – teigia KTU SAF docentė.

KTU nuotr.

UNESCO Pasaulio paveldo sąraše nurodomos išskirtinę visuotinę vertę turinčios kultūros ir gamtos paveldo vertybės, kurių Lietuvoje – ne viena. Į Pasaulio paveldo sąrašą jau įrašyta Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė, Struvės geodezinio lanko punktai bei Vilniaus senamiestis. Preliminariame (angl. Tentative) sąraše yra įrašytas Trakų istorinis nacionalinis parkas ir Kauno modernizmo architektūra („Kaunas 1919-1939 m: Sostinė, įkvėpta modernaus judėjimo“).

Anot A. Mlinkauskienės, nors miesto plėtros pokyčiai gali būti pripažįstami miesto tradicijos dalimi, esminis dėmesys turėtų būti skiriamas istorinių miesto dalių identiteto išsaugojimui, mat šiame procese negali būti keliamas pavojus istoriniam miesto autentiškumui ir vientisumui.
„Naujų statinių atsiradimas istorinių pastatų kaimynystėje verčia būti atsargiems ir jautriems aplinkos pokyčiams. Tokiu atveju svarbu atsižvelgti į naujos architektūros santykį su istoriniu kontekstu, įvertinant pastatų aukštingumą, medžiagas, tūrį, spalvinį sprendimą ir kitas detales. Taigi, norint suderinti naujų statinių statybą su kultūros paveldu, reikia rasti pusiausvyrą tarp šiuolaikinės ir senosios architektūros, siekiant sukurti miesto kraštovaizdį, kuriame nauji pastatai derėtų su senaisiais, o tuo pačiu neužgožtų miesto kultūrinio paveldo“, – sako A.Mlinkauskienė.

Darni architektūra

Dažnai šiuolaikinėje architektūroje pasitelkiamos stiklo konstrukcijos, kurios atspindi kitų pastatų fasadus. Tačiau A. Mlinkauskienė teigia, jog šios medžiagos panaudojimas gali būti vertinamas prieštaringai.

„Stiklas yra populiari statybų medžiaga, kuri naudojama visame pasaulyje. Stiklo konstrukcijos yra plastiškos, patvarios ir šiuolaikiškos, tačiau jų naudojimas istorinių miestų kontekste gali būti gan sudėtingas ir jautrus klausimas. Viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad istoriniai miestai turi unikalų architektūrinį paveldą, kurį reikia apsaugoti, o stiklo konstrukcijų panaudojimas istorinėje aplinkoje turėtų būti atliekamas atsargiai ir apgalvotai“, – sako A. Mlinkauskienė.

Darni architektūra – naujus dizaino sprendimus, kurie pagerina miesto erdves ir funkcionalumą suteikianti, tačiau ir senų pastatų autentiškumą išlaikanti architektūra. Tokios urbanistikos pavyzdžių, kuomet pastatai harmoningai integruojasi į istorines miestų dalis ir jų kontekstą, Europoje ar kituose pasaulio žemynuose yra nemažai.

„Pavyzdžiui, Portugalijos miesto Porto koncertų salė „Casa da Música“ pasižymi modernia architektūra. Ir nors pastatas turi drąsią formą ir išskirtinį stiklo fasadą, tačiau puikiai dera senamiesčio aplinkoje. Vokietijos ar Lenkijos miestuose, kurių statyba intensyviai vyko po Antrojo pasaulinio karo, kai kurie nauji pastatai taip pat buvo integruoti siekiant atspindėti miesto istoriją ir išlaikyti senus pastatus ir architektūros stilius. Naujų ir senų pastatų harmoningo derinimo galime rasti ir Šiaurės Amerikoje: Kanadoje ir JAV“, – teigia A. Mlinkauskienė.

Kaune – diskusijas keliantys pavyzdžiai

Pastatų derinimas siekiant išsaugoti istorines ir kultūrines paveldo vietoves, išlaikyti miesto identitetą ir išvengti iškraipymų, kurie galėtų kenkti miesto vizualinei harmonijai ir prarasti vietos žavesį, aktualus ir Lietuvoje. Prieš trejus metus rekonstruotą, Kaune esančią Vienybės aikštę KTU docentė vertina teigiamai.

„Vienybės aikštėje esantys biurų pastatai yra geras pavyzdys, kaip modernūs pastatai gali būti subalansuoti su istoriniu miesto kontekstu, atviromis viešosiomis erdvėmis. Pastatai stovi aikštės perimetru ir jos neužgožia. Be to, jie yra baltos spalvos, o tai padeda integruotis ir nesusipriešinti su greta esančiais istoriniais pastatais. Vis dėlto, pastatų dermė su greta esančiu Vytauto Didžiojo karo muziejumi gali kelti tam tikrų diskusijų“, – svarsto A. Mlinkauskienė.

Anot KTU SAF docentės, vertinant pastato integraciją į kraštovaizdį, žvelgti vien į konkretų objektą neužtenka: „Nors ši nuomonė yra subjektyvi, tačiau norėčiau paminėti, kad pastatai turėtų būti vertinami ne tik kaip atskiri objektai, bet ir kaip miestovaizdžio kompozicijos dalis“.

Kitapus gatvės esantis Studentų skveras buvo atnaujintas praėjusių metų rugsėjį – mokslo metus miesto širdyje esanti erdvė pasitiko susibūrimams skirtomis vietomis, šviesaus betono akcentais ir žaliosiomis zonomis.

„Miestų viešųjų erdvių kūrime išskirčiau tokius aspektus: kad jos atitiktų gyventojų poreikius, būtų funkcionalios ir turėtų malonią estetiką. Atnaujintame Studentų skvere subalansuota funkcija ir estetika. Tai – taip pat puikus pavyzdys, kaip atnaujinant viešąją erdvę galima subalansuoti modernius ir istorinius elementus. Puikiai integruojasi žaliųjų erdvių ir apšvietimo sprendimai, kurie yra ne tik estetiški, bet ir modernūs technologine prasme“, – teigia A. Mlinkauskienė.

Studentų skveras yra šalia dviejų universitetų pastatų, iš kurių vienas – KTU Centriniai rūmai, kuriuose anksčiau veikė Žemės bankas. Būtent šis, žymaus tarpukario architekto Karolio Reisono suprojektuotas objektas 2015 m. buvo įvertintas Europos paveldo ženklu kaip vienas geriausių Kauno tarpukario modernizmo architektūros pavyzdžių.

„Pastatų spalvos gali skirtingai atrodyti priklausomai nuo atspalvių ir aplinkos. Atspalviai derinami pagal kontekstą ir vietą, todėl baltos, pilkos ir žemės spalvos, naudojamos Studentų skvere, iš esmės dera su šviesiai gelsvos spalvos KTU Centriniais rūmais. Balti, pilki ir žemiški tonai suteikia šviesos ir subtilumo pojūtį, todėl gerai dera su dažnai naudojamomis modernioje architektūroje spalvomis ir tinka miestų viešosioms erdvėms“, – sako KTU SAF docentė.