Visos šalys, nepaisant galimų skirtumų, turi išlaikyti realų savarankiškumą, sveiko oponavimo galimybę, jausti ir girdėti kitus du proceso dalyvius. Jeigu statytojas nesuvokia architekto pasiūlytos kūrybinės koncepcijos, nesupranta jo meninės idėjos – jau nekokia pradžia. Ir atvirkščiai – jeigu statytojas persiima architekto vizijomis, jomis patiki, procesas pajuda iš vietos. Atsiranda savotiška sinergija, emocinis pakilimas, o visa tai suteikia jėgų ir įkvėpimo geram kūriniui atsirasti.

Savaime suprantama, tokiu atveju ieškoma ir atitinkamų statybininkų, kurie giliai suvoktų parengto projekto esmę, norėtų ir galėtų jį realizuoti, nesistengdami jo kaip nors iškraipyti ar suprastinti.

Sėkmės atveju, kai pavyksta susirinkti visoms trims adekvačioms ir viena kitą suprantančioms pusėms, statybos procesas tampa pakiliu kūrybos aktu, o ne nesibaigiančia gamybinių problemų ir žmogiškųjų stresų virtine.

Per ilgus veiklos dešimtmečius sukaupta profesinė patirtis yra pati įvairiausia. Teko bendradarbiauti su skirtingo dydžio ir pajėgumo rangovų organizacijomis, pačiais įvairiausiais statybininkais, skirtingais specialistais ir meistrais. Dideliuose objektuose dažniausiai tenka susitikti tik su statybos vadovais, o mažesniuose – visuomet malonu asmeniškai susipažinti ir su darbus atliekančiais konkrečiais statybininkais, bendrauti su jais tiesiogiai. Daug kas priklauso nuo objekto reikšmės ir dydžio, tačiau labai gaila, kad dar kol kas galioja pigiausių pirkimų dėsniai. Ypač tai pasakytina apie valstybinius objektus.

Mano supratimu (ir aš apie tai bandau kalbėti atvirai ir viešai įvairiuose lygmenyse), valstybinius objektus turi projektuoti, valdyti ir statyti tik patys geriausi specialistai už orų atlygį, o ne tie, kas, nerealiai susimažinę pasiūlymų kainas, laimi viešuosius pirkimus, o po to metų metais vilkina procesus, visokiais būdais bandydami piginti procesus ir medžiagas, bet kokia kaina stengdamiesi nesužlugti patys, kaip nors atlikti darbus ir dar gal kažkiek užsidirbti. Juk niekas iš niekur neatsiranda, reikia suvokti, kad kokybiška statyba turi ir savo kainą, tai nėra kažkoks procesas, kur gerą rezultatą galima pasiekti neįdedant pastangų ir lėšų. Juk visi žinome, kad galioja ir realiai veikia taisyklė – „šykštus moka du kartus“ bei kita laiko patikrinta liaudies išmintis...

Vis tik reikia konstatuoti faktą, kad iš karto po nepriklausomybės atkūrimo statybų lygis ir kokybė, požiūris į darbą ryškiai kilo į viršų, tačiau atsivėrus pasaulio rinkoms geriausi meistrai išvyko dirbti į svečias šalis, o pas mus atvyko imigrantai. Dabar situacija statybose labai marga, yra visokių atvejų, bet iš esmės negalėčiau pasidžiaugti aukšto lygio rangovų gausa. Ypač nelengvas bendradarbiavimas valstybiniuose objektuose.

Nėra vienos taisyklės ar teisingo atsakymo, kaip pasiekti sėkmingą architektų ir statybininkų bendradarbiavimą. Kiekvienas objektas yra unikalus, jis norom nenorom tampa iššūkiu. Visi architektai daugiau ar mažiau siekia inovacijų, originalumo, taigi ir statybininkams atitinkamai reikia bandyti taikytis prie kintančios situacijos. Gerai, jeigu tai jiems apsimoka, jie gali skirti pakankamai resursų ir jėgų eksperimentui ir kokybei.

Dažniausiai visos sąmatos būna suskaičiuotos su minimalia atsarga, kurią dažnai suvalgo ekonomikos infliacija ar net krizės, recesijos. O kur dar medžiagų kainų nestabilumas, netgi trūkumas. Šiais laikais būti statybos proceso dalyviu (nesvarbu, esi investuotojas, projektuotojas ar rangovas) yra tikrai sunkus uždavinys. Suvaldyti finansinius srautus, itin sudėtingus gamybos ir technologijų procesus, išsilaikyti rinkos bangavimo audrose – nelengvi išbandymai, ne visiems pasiduodantys procesai. Reikalinga patirtis, įžvalga, profesionalumas. Galų gale, siekiant gero rezultato turi būti išlaikytas architekto profesinis prestižas, jo nuomonės reikšmė, tiesiog – žmogiškas autoritetas. O tam reikalingas tiek statytojų, tiek ir rangovų sąmoningumas, inteligencija, kultūrinis išprusimas ir, be abejo, būtina architektūros meno, kaip neatskiriamos statybos proceso sudėtinės dalies, pridėtinės vertės ir išliekamumo garantija. 

Simo Bernoto nuotr.