Europos parlamentas, informuodamas piliečius, teigia, kad globalizacija sukuria didelį potencialą gerovės ir darbo vietų kūrimui. Būtent dėl jos Europa galinti didžiuotis svaria pozicija pasaulio prekyboje, didesnėmis užimtumo galimybėmis ir teikiama nauda savo gyventojams.

Kita vertus, tas pats EP šaltinis perspėja – globalizacija taip pat kelianti iššūkių! Pastarąjį mėnesį to mums priminti nebereikia – staiga itin tolima buvusi Kinija ir pasklidęs virusas iki Lietuvos priarėjo žaibo greičiu.

Paskutiniųjų savaičių įvykiai parodė ne tik globalizmo entuziastų eksponuojamus gražiuosius proceso aspektus. Staiga ekonomikos pasaulyje įprastai pozityviai vertinti globalizacijos požymiai – žmonių ir prekių judėjimas, galimybė be didesnių suvaržymų įsigyti prekes beveik iš viso pasaulio bei keliauti į daugumą pasaulio šalių – apniuko ir parodė savo tamsiąsias puses.

Kasdien tampa vis akivaizdžiau, kad koronavirusas, specialistų pakrikštytas COVID-19, veikia ne tik atskirų individų sveikatos būklę. Kartu šios lyg uraganas įsismarkavusios ligos atvejis jau netolimoje ateityje turbūt leis diagnozuoti atskirų valstybių socioekonominės sveikatos būklę ir nustatyti, kiek panašioms situacijoms yra pasirengę ir verslas, ir visuomenė, ir valstybė.

Kitaip tariant, koronavirusas parodo ir dar kurį laiką rodys, kiek stipri yra mūsų visų branda, savimonė ir sutelktis, kas pirmiausia sudaro gerovės valstybės pamatą.

Ekonomine finansine prasme, viruso padarinius įmonės jau dabar jaučia savo kailiu: vienoms poveikis reiškiasi per sutrikusias tiekimo grandines, kitoms – per laiku negaunamas žaliavas ar komplektuojančius gaminius, trečioms stringa produktų gamybos procesai. Ir tai vyksta ne tik pačioje Kinijoje, tačiau ir tose šalyse, kurios turi verslo sąsajų su Kinija. Keblesnis klausimas: kas jų neturi, kai ši šalis rikiuojasi stambiausių tarptautinės prekybos banginių trejetuke? 

Tačiau, jeigu nagrinėtume tik Lietuvos – Kinijos užsienio prekybos duomenis, pamatytume, kad per pastaruosius 5 metus pagal užsienio prekybos rodiklius Kinija rikiavosi apatinėje 20-tuko dalyje, užimdama 17 – 19 pozicijas. Pagal importo dalį viso Lietuvos importo apimtyje, importas iš Kinijos tesudarė 2,6-2,8 % (12 – 14 pozicijos šalių, iš kurių importuoja Lietuva, sąraše). O pagal eksporto dalį 1 proc. riba viso Lietuvos eksporto apimtyje buvo viršyta tik paskutiniaisiais metais (25 pozicija tarp šalių į kurias eksportuojama iš Lietuvos).

Visgi, nors skaičiai yra sąlyginai nedideli, tačiau iki galo negalime žinoti užsienio prekybos mąsto, kuris apima Kinijos ryšius su kitomis Lietuvos prekybos partnerėmis. Todėl gali kilti klausimai – ką daryti įmonėms, kad nepatirtų dar daugiau nuostolių?

Klasikinės teorijos geriausiu receptu šiai rizikai vengti įvardina diversifikaciją – rizikos išskaidymą, pavyzdžiui, perkant prekes ar žaliavas iš skirtingų šalių tiekėjų. Kitas kelias – palaukti, kol procesai atsistatys į savo vietas ir gyvenimas grįš į savo įprastas vėžes. 

Ar užteks tam prognozuojamų pusės metų, ar reikės bent pusantrų metų? Kol kas dar anksti pasakyti. Tačiau bet kuriuo atveju, įmonėms tai kainuos. Kaip, kiek, kodėl? Sutrikimai ir iš to atsirandantys padariniai irgi aiškūs: neįvykdyti laiku užsakymai ir negautos pajamos, brangesnės žaliavos ar komplektuojantys gaminiai, o tada – kainų augimas ar mažesnis veiklos pelningumas. Darbuotojams tai gali lemti mažesnius atlyginimus, priverstines pastovas, neramumą dėl darbo vietų. Vis dėlto, bus tokių, kuriems virusas atneš ne nuostolius, o naudą: vienus džiugins atsivėrusios naujos galimybės rinkose, kitus – nauji užsakymai, trečius – didesnis našumas, o kartu ir atlyginimų augimas.

Valstybė, kaip visuma, savo ruožtu vienaip ar kitaip išgyvens, nes gerovės kūrimas nėra tik vienos iš susijusių šalių funkcija ar pareiga. Tikėtina, kad ekonominio augimo tempai sulėtės. Galbūt net daugumoje pasaulio šalių, nepriklausomai nuo COVID-19 paplitimo ir atvejų skaičiaus. Esu tikras – jau po neilgo laiko visi rodikliai bus suskaičiuoti, įvertinti, pakomentuoti.

Tačiau šį kartą akcentą norėčiau dėti kitoje vietoje. Užuot kėlęs klausimą, kokie bus ekonominiai ar finansiniai padariniai, aš labiau siūlyčiau klausti: o vis dėlto kokias pamokas pasaulis išmoks iš šio viruso?

Akivaizdu, kad jau dabar galime apčiuopti pagrindinius nevienareikšmius klausimus, į kuriuos vieni jau dabar ieško atsakymų ir konkrečių sprendimų, o šiek tiek atsiliekantys – dar tik imasi diskutuoti.

1. Koks iš tiesų dėmesys valstybėje ir visuomenėje yra skiriamas ligų prevencijai ir brangiausiam žmogaus turtui – sveikatai?

2. Kiek valstybėje iš tiesų kainuoja ekonominės priklausomybė ir ekonominės laisvė (nepriklausomybė) tiems sektoriams, kurie susiję su gamyba?
3. Kokį efektą sukuria žmogaus judumo po pasaulį galimybės ir kaip tai daro įtaką globalaus turizmo sektoriaus veiklai?
4. Kaip pasiekti tikslios, koncentruotos ir vykstančios laiku komunikacijos, kad būtų suvaldyta visuomenės panika?
5. Kaip kritinėse situacijose išlaikyti ar net sustiprinti pasitikėjimą valstybe, verslu, aplinkiniais žmonėmis?

Viena aišku: finansine prasme – tai kainuos. Laiko požiūriu – užtruks. Abejonių ir nepasitikėjimo – pridės. Bet jeigu visi dės pastangas, spręsdami iškilusius iššūkius, o nesistengs papildomai uždirbti ar pasiduoti panikai – rytoj mes būsime stipresni. Kiekvienas atskirai ir visi kartu.