Advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ teisininkas Simas Lilas sako, kad savaime tai nėra blogai, bet tik iki tol, kol iškyla ginčas dėl daikto kokybės ir kol pradedama aiškintis, kas atsakingas už patirtus nuostolius ir t.t.

Civilinis kodeksas nustato, kad pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Žinoma, svarbu žinoti, kad įstatyme yra numatyta ir įstatyminė garantija. Tai pardavėjo garantija dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės, nepaisant to, ar tokia garantija pirkimo-pardavimo sutartyje nustatyta, ar ne. Taigi, esminė pardavėjo pareiga pirkimo–pardavimo santykiuose, garantuoti perduodamų daiktų kokybę galioja visais atvejais nepriklausomai nuo to, ar šalys ją įvardijo sutarties sąlygose.

Vis dėlto įstatyminės garantijos atveju yra vienas esminis aspektas – pardavėjas laikomas nepažeidusiu įstatyme nustatytos garantijos pareigų, jeigu perduoti daiktai atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus; pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Taigi, jei tikimasi garantijos pagal įstatymą, kilus ginčui dėl daiktų kokybės, pirkėjas privalo įrodyti: 1. parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y., kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ar kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra – įprastų reikalavimų tokiems daiktams, ir 2. faktą, kad daikto trūkumai atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo.

Tuo tarpu, pirkimo-pardavimo sutartyje turėtų būti tiesiogiai nustatyta pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas, ir nurodyta, kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų. Kai pardavėjas sutartyje tiesiogiai garantuoja daiktų kokybę (vadinama - sutartine garantija), pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad tie trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl pirkėjo netinkamo daikto naudojimo ar saugojimo arba dėl kitų asmenų kaltės ar dėl nenugalimos jėgos. Taigi sutartinės garantijos atveju pirkėjas turi įrodyti tik parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y., kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ar kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra – įprastų reikalavimų tokiems daiktams. Na o pardavėjui tokiu atveju kyla pareiga įrodyti, kad daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos.

Taigi, situacija esmingai pasikeičia pirkėjo naudai, kai yra sutartinė pardavėjo garantija.

Tarkim, pavyzdys neretai pasitaikantis statybų srityje: rangovui įsigijus tam tikras statybines medžiagas iš pardavėjo, jas panaudojus, po kurio laiko „išlenda“ trūkumai (pvz. blokeliai sutrūkinėja, dažai pradeda luptis) – taigi, nesant sutartinės garantijos, rangovas (pirkėjas) siekdamas gauti žalos atlyginimą (ar kitaip apginti savo teises) turi įrodyti ne tik įsigytų medžiagų nekokybiškumą, bet ir tai, kad jos buvo jau nekokybiškos dar iki pirkimo-pardavimo. Neretai šias abi sąlygas pirkėjui įrodyti būna gana sudėtinga. Tuo tarpu, esant sutartinei garantijai, pirkėjui pakanka įrodyti tik, kad medžiagos yra nekokybiškos. Tada jau pardavėjas, gindamasis nuo pirkėjo pretenzijų, turi įrodinėti, kad medžiagų trūkumai atsirado po jų perdavimo pirkėjui – galbūt rangovas jas netinkamai laikydamasis instrukcijų panaudojo, galbūt prie trūkumų atsiradimo prisidėjo kiti asmenys ir pan.

Taigi, pirkėjui siekiant tinkamai apginti savo interesus komerciniuose santykiuose, visada rekomenduotina „nepatingėti“ ir pirkimo-pardavimo sutartyje aptarti įsigyjamų daiktų garantiją.