Ieškovė prašė teismo pripažinti jos teisę be atsakovės sutikimo įgyvendinti Projektą: sujungti administracinės paskirties pastato patalpas, nekeičiant patalpų paskirties, ir perplanuoti administracinės paskirties patalpas, keičiant paskirtį į gyvenamąją.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nurodė, jog tais atvejais, kai pastatas yra administracinės paskirties, o jame esančios patalpos yra mišrios paskirties, t. y. pastate yra tiek gyvenamosios paskirties patalpų, tiek negyvenamosios paskirties patalpų, būtina nustatyti ne tik nuosavybės teisės rūšį (ar atitinkamos patalpos asmenims priklauso asmeninės nuosavybės, ar bendrosios dalinės nuosavybės teise), bet ir tai, kokią pastato naudingojo ploto dalį sudaro gyvenamosios paskirties patalpos ir kokią – negyvenamosios paskirties patalpos. Jeigu didžiąją dalį pastato ploto sudaro kitos (negyvenamosios) paskirties patalpos, bendrosios dalinės nuosavybės teisė įgyvendinama bendraturčių sutarimu.

Byloje nustatyta, jog Pastatas ir didžioji dalis nekilnojamojo turto jame yra administracinės paskirties; patalpos Pastate fiziniams ir juridiniams asmenims priklauso asmeninės nuosavybės teise; gyvenamosios paskirties patalpų dalis Pastate yra labai nežymi, t. y. mažiau kaip pusė Pastato naudingojo ploto; atsakovė yra paties Pastato bendraturtė, todėl tokios paskirties pastate patalpų paskirčiai pakeisti būtina gauti visų Pastato bendraturčių sutikimą.

Teisėjų kolegija išaiškino, jog asmens teisinis suinteresuotumas kreiptis į teismą kyla negavus bendraturčio sutikimo atlikti atitinkamus statybos darbus po to, kai bendraturčiui buvo tinkamai atskleisti statybos darbų ir (arba) patalpų paskirties keitimo planai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir nustatė ginčui svarbias aplinkybes bei vadovavosi aktualiu teisiniu reguliavimu, todėl padarė teisingą išvadą, kad atsakovės atsisakymas duoti sutikimą dėl Projekte nustatytų sprendinių įgyvendinimo yra nepagrįstas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir nesundžiama.