Didžiulį nerimą kelia tai, kad šio pramonės sektoriaus dalyviai prognozuoja 30% nuosmukį. Tai reiškia, kad šalies rangovų ir visos po jais sekančios įmonių grandinės laukianti krizė dar tik priešaky.

Statybos įmonės išmontuoja pastolius

Nekilnojamojo turto vystytojai jau pradėjo stabdyti naujų projektų statybas, o pavieniai privatūs statytojai, net ir sumokėję avansus rangovams, taip pat prašo stabdyti visus laukiančius darbus. Neatsilieka ir užsienio šalių užsakovai, kurie sustabdė derybas dėl anksčiau planuotų statybos projektų įgyvendinimo. Dėl šių priežasčių statybos įmonės mažina veiklos sąnaudas ir nuo sustabdytų projektų statinių nuima pastolius bei klojinius, atsisako buitinių namelių bei kranų nuomos, o 65% statybos bendrovių išleido savo darbuotojus į prastovas.

Ne ką geresnėje padėtyje atsidūrė ir statybinių medžiagų bei technikos gamintojai ir nuomotojai. Pavyzdžiui, cemento naudojimas balandžio mėnesį krito 30%. Žaliavų tiekėjai nuogąstauja, kad rudenį apyvartos gali sumažėti net 40% ir didžiausi praradimai dar tik laukia metų pabaigoje.

Statybos leidimų skaičius rodo žiemą

Mažėjančias statybos darbų apimtis rinkoje liudija ir statistika apie išduotų statybos leidimų skaičių INFOSTATYBA sistemoje. Pagal šį rodiklį statybų rinkoje – tikra žiema, nes užregistruojama tiek pranešimų apie statybos darbų pradžią, kiek ir šalčiausiu metų laiku, kuomet dėl sezono įtakos statybos stovi vietoje. Žiemos metu statybas dažniausiai pradeda tik labai nedidelė dalis užsakovų ir per dieną būna registruojama tik apie 20–25 pranešimai apie naujų darbų pradžią. Tačiau dabar tokius skaičius matome jau per turėjusį prasidėti tikrą statybos darbų įkarštį.

Jeigu pesimistinės statybos sektoriaus dalyvių prognozės išsipildys, tuomet mūsų valstybės biudžetas rizikuoja prarasti reikšmingas sumas – 200 mln. eurų PVM mokesčio, 40 mln. eurų GPM mokesčio ir 50 mln. eurų socialinio draudimo mokesčio. Skaičiai kalba patys už save.

Jeigu 10% šio sektoriaus darbuotojų netektų darbo vietų, tuomet 10–12 tūkst. gyventojų metų pabaigoje atsidurtų Užimtumo tarnybos sąrašuose arba emigruotų, kaip per praėjusią ekonominę krizę. Atminkime, jog prieš dešimtmetį daugiausia emigravusių asmenų buvo būtent statybininkai. Tai žmonės, kurie per metus sukuria apie dešimtadalį šalies BVP.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad tai itin paveiktų ne tik šalies ekonomiką, bet ir paskatintų dar spartesnį nedarbo lygio augimą. Per balandžio mėn. šalyje turime 17 tūkst. naujų bedarbių, o tai – akmuo ant kaklo valstybės biudžetui. Paskaičiuokime: šiandien statybos sektoriuje dirba apie 110 tūkst. žmonių, neįskaičiuojant vykdančių individualią veiklą.

Kokias prognozes statybos pramonei žada kitos ES valstybės?

Europos Statybos Pramonės Federacija 28 valstybėse atliko statybos sektoriaus dalyvių apklausą. Jos rezultatai atskleidė, jog didžiausią statybos sektoriaus nuosmukį prognozuoja Prancūzijos, Graikijos, Italijos, Suomijos ir Lietuvos statybų pramonės. O, pavyzdžiui, tokios valstybės kaip Vokietija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija ketina investuoti į statybos projektus ir didinti jų apimtis, todėl jų ekonominės prognozės gerokai optimistiškesnės.

Kodėl? Visų pirma, šiose valstybėse bus skiriami dideli finansiniai resursai miestų ir rajonų infrastruktūrai, jos tobulinimui ir gerinimui. Visų antra, jos taip pat spartins pastatų renovaciją ir energinio efektyvumo didinimą, skatins žaliąją energetiką ir atsinaujinančių išteklių naudojimą skatinančius projektus, investuos į lietaus vandens nuotekų surinkimo sistemas ir decentralizuotą energijos gamybą.

Vienas iš ekonomikos skatinimo būdų – maksimaliai didinti viešųjų pirkimų apimtis

Mūsų valstybei reikėtų „neišradinėti dviračio“ ir eiti tokia pačia kryptimi, nes nuo to priklauso, kokiu greičiu atsitiesime po pandemijos. Kitu atveju – pesimistinės rinkos dalyvių prognozės gali išsipildyti. Vienas iš pagrindinių ekonomikos skatinimo būdų - maksimaliai didinti viešųjų pirkimų apimtis ir trumpinti jų procedūras bei investuoti į statybos ir infrastruktūros projektus.

Tokių projektų įgyvendinimas – didžiulis ekonomikos variklis, ypač reikšmingas krizės kontekste, tą įrodo pasaulio jau išgyventų ekonominių krizių patirtis. Viešųjų investicijų į statybą ir infrastruktūrą naudą savo ekonomikos teorijoje dar Didžiosios depresijos laikais pabrėžė ir žymus ekonomistas John Maynard.

Statybos sektoriuje valstybė yra vienas pagrindinių užsakovų, kurio užsakymų spektras yra labai platus ir turintis ilgalaikę išliekamąją vertę, taip pat jis glaudžiai susijęs su kitais verslais per generuojamus užsakymus. Todėl valstybės užsakymų lėšos ekonominių ryšių grandinėje patektų ir į kitus verslo sektorius, tokius kaip gamyba ir paslaugos. Kai Lietuvos gamintojams dėl įvesto karantino eksporto rinkos uždarė duris, tai viešųjų pirkimų apimties didinimas yra vienas iš geriausių būdų, galinčių kompensuoti dingusią paklausą. Skaičiuojama, kad kiekvienas į infrastruktūrą investuotas euras ilguoju laikotarpiu šalies BVP gali generuoti net 20% grąžą.

Eidami šia kryptimi, mes palaikytume nemažą dalį šalies verslų ir taip generuotume ekonomiką, išsaugotume ir kurtume naujas darbo vietas, skatintume vidaus vartojimą, kurtume pridėtinę vertę ir pagerintume visos Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybę bei pajamų lygį.

Mūsų valdžia taip pat turėtų nepraleisti unikalios galimybės pabandyti išsaugoti sugrįžusius emigrantus, suteikiant jiems progą įsidarbinti gimtinėje, prisidedant prie naujų projektų įgyvendinimo.

Pavyzdžiui, tokio projekto kaip „Rail Baltica“ statyba ir geležinkelio ruožų elektrifikavimas leistų sukurti net 13 000 naujų darbo vietų. Kitas itin sveikintinas ir jau realiais darbais tapęs pavyzdys - Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva investuoti į šaligatvių ir pėsčiųjų takų tvarkymą, siekiant ne tik pagerinti aplinką, bet ir padėti žmonėms, netekusiems darbo. Šios iniciatyvos dėka valstybinėje įmonėje GRINDA bus papildomai įdarbinta apie 80 naujų darbuotojų.

Lemiantis faktorius – laikas

Naujieji Vyriausybės paskelbti sprendimai apie investicijas į statybos ir infrastruktūros projektus yra teisinga kryptis krizės padariniams švelninti, sumos solidžios ir užmojai skamba tikrai patraukliai. Tačiau labai svarbu ir operatyvus šių sprendimų įgyvendinimas, nes dažnu atveju įvairūs procesai įsisuka į biurokratinius tinklus ilgam laikotarpiui, o šiandien laikas yra itin lemtingas.

Pastaruoju metu iš kai kurių sektorių profesijų atstovų taip pat girdime garsiai keliamus klausimus kodėl valstybės lėšos šiandien skiriamos statybos projektams, tačiau turime suvokti, kad būtent statybų pramonė gali padėti išgelbėti Lietuvą nuo didelių praradimų, ženkliai sumažinti patiriamą žalą ekonomikai ir visam mūsų gerbūviui bei išlaikyti iš biudžeto pajamų egzistuojančias valstybines struktūras.

Statybininkams reikia ne pašalpų ar subsidijų, o galimybės užsidirbti, todėl valstybė turėtų tapti ne tik rėmėju, bet ir pirkėju. Norėdami kuo greičiau atsitiesti po krizės, pinigus turime ne tik dalinti, bet ir įdarbinti. Tuomet naudą pajusime visi – tiek valstybė, tiek verslas, tiek visuomenė.