Beveik šimtas jų dalyvavo Vilniaus klubo organizuotoje nuotolinėje diskusijoje „Epochos lūžis: iššūkiai ir galimybės Lietuvai“, kur aptarė ne tik ankstesnių krizių klaidas, bet ir galimus ekonominius sprendimus Lietuvai, turėsiančiai kovoti su pandemijos pasekmėmis.

Lietuvai būtina išnaudoti galimybes

„Kalbame apie epochos lūžį, istorinę galimybę Lietuvai skubiai imtis veiksmų ir užsitikrinti ekonominę gerovę. Stebime JAV, Kinijos ir Europos Sąjungos varžybas dėl technologinės ir geopolitinės lyderystės. Gamyba iš Azijos šalių yra perkeliama į Europą ir JAV, trumpinamos tiekimo grandinės. Mūsų regionas yra vienas patraukliausių Europoje, turime puikias skolinimosi galimybes, todėl turime veikti išvien ir nepraleisti progos kurti pirmaujančią gerovės valstybę“, – pranešime cituojamas Alvydas Žabolis, Vilniaus klubo tarybos pirmininkas, investicinės grupės „Žabolis ir partneriai“ vadovas.

Diskusijos dalyviams Vilniaus klubas pristatė savo pasiūlymą įsteigti Nacionalinį gerovės fondą, kuris finansuotų Lietuvos ekonomikos konkurencingumą. Minimalus tokio fondo įstatinis kapitalas galėtų būti bent 10 mlrd. eurų, o finansuojamų projektų bendra vertė galėtų siekti virš 50 mlrd. eurų. Tokia suma būtų didesnė nei visos Lietuvos BVP šiuo metu.

Fondo lėšomis galėtų būti finansuojami ar kofinansuojami Lietuvai strategiškai svarbūs projektai – investuojama į nacionalinės pažangos prioritetus, stiprinamos Lietuvos inovatyvaus verslo, kuriančio ypatingą krašto konkurencingumą, pozicijos, investuojama į aukšto lygio mokslinius tyrimus ir švietimą. Fondas taip pat leistų investuoti į miestų infrastruktūrą, socialinės infrastruktūros plėtrą, pertvarkant Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą, plėtoti skaitmeninių komunikacijų, skrydžių, oro uostų bei kelių tinklus.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas ir Vilniaus klubo narys Alvydas Stulpinas įsitikęs, kad visos pasaulio valstybės dabartinės krizės metu yra gavusios kvietimą „dalyvauti loterijoje“.

„Tačiau norint dalyvauti loterijoje yra būtina įsigyti bilietą. Ar šiai dienai mes turime lėšų tokiam bilietui? Ar turime už ką įgyvendinti projektus, ar esame pasiruošę grįžtančioms investicijoms, išsprendę žemės klausimus? Galų gale, ar mūsų mokesčių politika yra palanki konkuruoti su kitomis Europos valstybėmis? Tai itin svarbūs klausimai“, – sakė pranešime cituojamas A. Stulpinas.

Pasak jo, būtent fondas ir leistų užsitikrinti reikiamus finansinius instrumentus reikalingiems projektams įgyvendinti.

„Lietuvos pozicijos yra labai geros įvairiai darbo jėgos migracijai tiek iš Lenkijos, tiek iš Ukrainos ar Baltarusijos. Turime visas galimybes ne primityviai, o robotizuotai ir technologijomis pagrįstai pramonei vystytis. Ketvirtoji pramonės revoliucija jau dabar beldžiasi mums į duris ir tai yra unikali galimybė“, – įsitikinęs A. Stulpinas.

Pasak A. Žabolio, pramonininkų idėjoms reikia investicijų į infrastruktūrą bei būtina sudaryti galimybes savivaldybėms laisvai disponuoti žeme, kad jos galėtų greitai pritraukti verslą.

„Vadinasi, mums reikia ne tik finansų, bet ir naujo požiūrio. Mums reikia sutraukyti biurokratijos pančius“, – teigė A. Žabolis.

Ekonomistai: pinigų yra, reikia atsisakyti „diržų susiveržimo“ spąstų

Vilniaus klubo narys, investicinio fondo „Covalis Capital“ vyriausiasis ekonomistas Paulius Kunčinas, teigė kad pinigų pandemijos pasekmėms mažinti tikrai yra. Pasak jo, Europos Centrinis Bankas jau pradėjo vykdyti 750 mlrd. eurų vertės obligacijų pirkimo dėl pandemijos programą ir ši suma greičiausiai bus padidinta iki 1,5 trilijono eurų. Dar bent 1 trln. eurų žada skirti Europos Komisija.

„Pinigų bus. Lietuva gali pasinaudoti kitų šalių patirtimi ir drąsiai siekti kuo ilgesnio valstybės skolos vertybinių popierių laikotarpio. Tačiau mums ypač svarbu užsitikrinti radikalų skaidrumą šalyje, o tai reiškia, kad turime susitarti dėl prioritetų. Jeigu Mongolija yra kašmyras, o Estija – informacinės technologijos, tai paklausus, kas yra Lietuva, išgirsime ilgą pauzę. Mums reikia aiškios strategijos“, – sakė P. Kunčinas.

Jo teigimu, Lietuva turi gilias žemės ūkio tradicijas, itin stiprią logistiką ir didžiulį potencialą, tačiau neturi 10-20 metų strategijos, kurią turi kitos, konkurencingos valstybės.

„Mums reikia krypties. Europa jau uždavė keletą labai aiškių ir prioritetinių žemynui krypčių, tai – žaliasis kursas, skaitmenizavimas ir aukštosios technologijos“, – teigė P. Kunčinas.

Jam pritarė ir kitas Vilniaus klubo narys, „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas, teigdamas, kad Lietuvai reikia ne tik krypties, bet ir kitokios komunikacijos kalbant apie ekonominę pandemijos krizės pusę. Pasak jo, net emocijos ir tai, ką kalbame, gali nulemti, kokį faktą mes turėsime ekonomikoje.

„Iš dalies 2009 metais mes taip giliai smigome į krizę, nes viešojoje erdvėje buvo iš esmės du – diržų veržimosi ir tarptautinio konkurencingumo atgavimo per atlyginimų mažinimą – naratyvai. Diržų veržimasis suponavo, kad iš valstybės pagalbos negausi, vadinasi, turi suktis pats. Tai Lietuvą įvėlė į nuolat augančio šešėlio ir nuolat mažėjančio surenkamų pajamų užburtą ratą“, – sakė Ž. Mauricas.

Pasak jo, atlyginimų mažėjimas 2009 metais, ypač mažmeninės prekybos sektoriuje, dar labiau paveikė gyventojų emocijas, todėl jie „dar labiau užsiveržė diržus patys“, emigravo, o tai tik pagilino krizę.

„Todėl pirmas dalykas, kurį reikėtų daryti priešingai nei 2009 metais – tai sakyti, kad mes diržų nesiveršim, mes skatinsim ekonomiką, mes turime žymiai didesnes galimybes pigiau skolintis ir mes imsimės ekonomikos skatinimo priemonių tiek, kiek jų reikės. Panašiai, kaip JAV ar Europos Centrinis Bankas šiuo metu komunikuoja“, – pabrėžė Ž. Mauricas.

Pasak jo, Lietuva šiuo metu, priešingai nei 2009 metais, negali remtis eksportu bei negalėtų pakelti tokio masto emigracijos, kokia buvo 2009-2013 metais.

Kunčinas taip pat laikosi nuomonės, kad Lietuvai trūksta reimigracijos politikos ir konkurencingumo kovojant dėl savo tėvynainių.

„Mes privalome atsisakyti mokesčių nelygybės ir užkirsti kelią talentų švaistymui. Įsivaizduokite, jeigu anksčiau mes buvome labiau prikaustyti prie savo darbo ar gyvenamosios vietos, tai po šitos krizės tikrai visi išmoksime dirbti nuotoliniu būdu. Mums tikrai gresia dar viena emigracijos banga ir ji bus viena didžiausių, jeigu mes jos nesuvaldysime“, – tikino jis.

Mecenatas ir „Covalis Capital“ steigėjas Žilvinas Mecelis mano, kad po įstojimo į ES Lietuvoje pasimatė tam tikras strateginis atsipalaidavimas, valstybėje imtasi taikytis su mokesčių nelygybe, korupcija ir daugeliu ekonomine logika nepateisinamų privilegijų, tokių kaip mokesčių išimtys, kurios nieko neturi bendro su produktyvumu arba ekonominės gerovės kūrimu.

„Lietuvos elitas turėtų pripažinti ir prisiimti dalį atsakomybės už šitas epochos klaidas. Nes tik taip mes galėsime pasinaudoti naujomis galimybėmis ir įgauti visuomenės pasitikėjimą. Lygiai taip pat elitas turės prisiimti atsakomybę, jei Lietuva nepasinaudos krizės galimybėmis šiandien“, – mano Ž. Mecelis.

Naujos grįžtamosios imigracijos perspektyvos

„Nesinori tikėti, bet prisimenant praėjusią finansinę krizę, vis dar yra rizika, kad dėl pandemijos į Lietuvą grįžę lietuviai, po tarptautinių kelionių suvaržymo panaikinimo, vėl emigruos. Tai būtų jau ketvirtoji emigracinė banga“, – diskusijoje teigė Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Dalia Henke.

Pasak jos, norint, kad taip nenutiktų, Lietuvai būtina išnaudoti situaciją, išlaikyti sugrįžusius į Lietuvą specialistus, kaip trūkstamą darbo jėgą.

„Dabartinėje situacijoje yra svarbus, visų pirma, darbo vietų užtikrinimas ir jų kūrimas, tvari ir saugi ekonomika. Reikalingi finansiniai ištekliai ir investicijos į mokslą, švietimą, sveikatos apsaugą, pertvarkant socialinės apsaugos sistemą, ir, be abejo, nepamirštant kultūros“, – sakė D. Henke.

Jos manymu, yra būtina sudaryti ypač palankias ir lanksčias sąlygas kurtis smulkiems verslams, neapkrauti jų iš anksto mokesčiais, leisti užsidirbti, kad šie bent galėtų pradėti sau mokėti atlyginimus.

„Grįžtantieji ir jų šeimos turi socialiai integruotis. Neretai, kai jie grįžta, jiems tai yra antroji emigracija ir reversinis, kultūrinis šokas. Turi būti skatinamas verslas ir grįžtantiems pritaikyta švietimo sistema. Tam reikalingos ne tik investicijos, bet ir politiniai sprendimai Lietuvoje, skirtinguose lygmenyse“, – įsitikinusi D. Henke.

Pasak jos, taip pat yra būtina grąžinti tikėjimą valstybe ir pasitikėjimą politika.

„Ne kam kitam, o valstybei dabar tenka gelbėti beveik visus – nuo verslo iki individo. Valstybė yra svarbus darbdavys ir paramos teikėjas krizių atveju. Taip pat yra būtina mažinti biurokratinius aparatus, decentralizuoti tokius monstrus, kaip pavyzdžiui, VMI ar Sodra, įdarbinant daugiau specialistų iš regionuose gyvenančių žmonių“, – sakė D. Henke.

Jos teigimu, Lietuva šiuo metu turi visas galimybes sutelkti pasaulio lietuvių kilmės ekspertus, investuotojus, verslininkus, mokslininkus ir visuomenininkus.

Status quo yra nepageidaujamas

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų docentas, profesorius Ramūnas Vilpišauskas, mano, kad valstybės ir jų visuomenės, tarp jų ir Lietuva, krizę gali išnaudoti kaip galimybių langą tam, kad įgyvendintų pokyčius, reikalingus šalies klestėjimui. Tačiau, pasak jo, krizė ne visada atveda prie pokyčių ir proveržio.

„Dažniausiai krizė yra laikoma būtina, bet nepakankama sąlyga tam, kad šalyje įvyktų pokyčiai, kurių reikia ilgalaikiam proveržiui. Kita būtina sąlyga yra politinis sutarimas arba, kaip politikos moksle dar sakoma – visų veto žaidėjų sutarimas, kadangi jie turi teisiškai pritarti naujiems siūlymams“, – diskusijoje sakė R. Vilpišauskas.

Pasak jo, tokioje šalyje, kaip Lietuva, sprendimams priimti yra būtinas ne tik politinis sutarimas tarp pozicijos ir opozicijos, bet ir valdančių koalicijų viduje.

„Mes su kolegomis esame detaliai analizavę antrosios Andriaus Kubiliaus vyriausybės inicijuotas reformas 2008-2009 metais, reaguojant į finansų krizę. Viena iš pagrindinių mūsų išvadų buvo, kad daugelis gerų idėjų nebuvo realizuotos dėl labai konfrontacinės politikos. Kitaip sakant, nesutarimo tarp pozicijos ir opozicijos, tiek Seime, tiek apskritai tarp visų svarbiausių veikėjų dėl nepakankamo komunikavimo“, – pažymėjo R. Vilpišauskas.

Jo nuomone, tiek politinių konkurentų, tiek skirtingų visuomenės grupių, turinčių skirtingus įsivaizdavimus, telkimas sutarti dėl svarbiausių žingsnių ir sprendimų, reikalingų ilgalaikiam šalies klestėjimui ir yra lyderystė.

„Turbūt viena svarbiausių sąlygų yra sutarimas, kad status quo yra nebepageidautinas. Aš nesu tikras ar šiuo metu Lietuvoje toks sutarimas yra. Ir daugelyje šalių tokio sutarimo trūksta“, – teigė R. Vilpišauskas.

Lietuva, jo vertinimu, šiuo metu yra dėkingoje situacijoje – dar likę pusė metų iki Seimo rinkimų ir, galima manyti, kad konkuruojančios partijos sugebės susitarti dėl to, ko labiausiai reikia Lietuvai ilguoju laikotarpiu, kai jau bus susitvarkyta su dabartiniais pandemijos iššūkiais.

„Ką reikia daryti keičiant esamą padėtį ir kaip išnaudoti krizę, kaip galimybę keistis? Ką daryti, kokia apimtimi, kokia seka, sparta? Visa tai ir yra susiję su idėja Lietuvai, kurią jūs ir ketinate toliau svarstyti bei vystyti. Kitaip sakant, tai jau taktikos ir strategijos klausimai. Dėl jų reikia sutelkti sutarimą, o toks sutarimas paprastai yra labai sudėtingas“, – Vilniaus klubo nariams sakė R. Vilpišauskas.

Tuo tarpu Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Kristupas Sabolius pažymi, kad COVID-19 paskatino garsiausius pasaulio filosofus apmąstymams apie ateitį. Juose akcentuojama, kad vietoje egoizmo varžytuvių ir atskirų socialinių grupių privilegijavimo, turėtume visuomenę pašaukti didesniam solidarumui.

„Ši jūsų inicijuota diskusija – pateikti pasiūlymus Lietuvai – yra svarbi savo tikėjimo palaikymu ir vilties įžiebimu. Nes sienos labai greitai atsidarys, ir tie, kurie turi kūrybingų idėjų, bet stokoja tikėjimo šia valstybe, anksčiau ar vėliau galės ir vėl emigruoti. Tikėjimas taip lengvai nesimėto, ir jį nėra lengva įžiebti“, – sakė K. Sabolius.

Pasak vieno iš diskusijos organizatorių, Vilniaus klubo tarybos pirmininko A. Žabolio, blogiausia ką dabar gali padaryti Lietuva, tai nedaryti nieko ir praleisti visas krizės keliamas ekonomines galimybes jomis nepasinaudodama. Anot jo, Lietuvai, jos visuomenei ir bendruomenėms yra būtina susigrąžinti tikėjimą ir pasitikėjimą valstybe ir vieniems kitais.

„Blogiausias dalykas yra nepasitikėjimas, nes mes gyvename nepasitikėjimo visuomenėje ir bet kuris veiksmas dažnai, kad ir koks geras jis atrodytų, vis tiek sukelia nepasitikėjimą tuo veikiančiuoju. Turime to atsisakyti. Pati pandemijos situacija jau labai aiškiai parodė, kad Lietuvos visuomenė, verslas ir politika jau yra subrendę, gali susitelkti bei moka darniai įveikti kylančius iššūkius“, – teigė A. Žabolis.