Korozija kas sekundę pasaulyje sunaikina 5 t plieno

Pastaruoju metu dirbant su naujomis technologijomis statybų, kelių tiesimo sektoriuose, aiškėjo, kad vis daugiau dėmesio skiriama metalų korozijai ne tik aviapramonėje, laivų ar autopramonėje, bet ir ypač atviruose statybiniuose objektuose ar kelių infrastruktūroje, kur naudojamos įvairios metalinės konstrukcijos, dažnai esančios atšiauriose atmosferos, vandens telkinių ar netgi jūros sąlygose. Nors Lietuvoje tuo visiškai nesidomima, bet pasaulyje, Europoje korozijos problemai ir antikorozinėms dangoms skiriama vis daugiau dėmesio ir lėšų. Kodėl? 

Kokie yra nuostoliai dėl metalo korozijos? Duomenys kiek svyruoja, nes ši problema, tenka apgailestauti, dar ne visose šalyse suprasta iki galo, taigi, ne visur ir matuojama. Ją intensyviai tiria bei modernias antikorozines priemones jau taiko praktiškai Šiaurės Amerikos, Vakarų Europos, Pietryčių Azijos ir kitose ekonomiškai išsivysčiusiose, turtingose šalyse. Deja, problemą menkai suvokia Rytų Europos šalys. Kas keisčiausia, į ją ne tik nesigilinama, bet netgi rimtai nesidomima Lietuvoje.

Taigi, Pasaulinės korozijos organizacijos (WCO) duomenimis, korozija kas sekundę pasaulyje sunaikina 5 tonas plieno, o tai, išvertus į suprantamesnę ekonominę kalbą, 2014–aisiais sudarė 2,9 trilijono JAV dolerių. Dar 2009 m. tuometinėje Euro zonoje šie nuostoliai siekė 250 mlrd. eurų. Palyginkime: tuometinės Europos Komisijos biudžetas siekė tik 133,8 mlrd. eurų. Reiškia, nuostoliai šiose šalyse dėl metalų korozijos jau tada žymiai viršijo EK biudžetą. Ir tai tik tiesioginiai nuostoliai, o pridėjus saugumo, produkcijos, aplinkosaugos praradimą, išlaidas tyrimams – t. y. netiesiogines išlaidas, ši suma net padvigubėja. Beje, korozijos tiesioginiai nuostoliai 2009 m. pasaulyje buvo „tik“ 1,8 trilijono JAV dolerių, t. y. per 5 metus nuostoliai jau beveik padvigubėjo.

Galima būtų tęsti, kur kokia padėtis svetur, bet įdomiau – kaip Lietuvoje?

Tos pačios WCO vertinimu, industrinėse Europos šalyse šie nuostoliai 2014 m. sudarė 3-5 % nuo šalies BVP. Lietuva neseniai priskirta šiai šalių kategorijai, todėl, imant net žemesnę 3 % ribą, paskaičiuota korozijos tiesioginių nuostolių suma 2014 m. siekė 983,97 mln. Eurų. Tai – šiek tiek daugiau nei šiais metais šalies socialinei apsaugai skiriama biudžeto asignavimų (trečiosios pagal asignavimų dydį ministerijos biudžetas – 980,94 mln. eurų).

Politikai dejuoja, kad nėra lėšų varganiems mokytojų, medicinos seserų atlyginimams ar tik juoką keliančioms garbaus amžiaus žmonių pensijoms, neįgaliųjų paramai didinti, o tokios lėšos, vaizdžiai tariant, „kasmet užkasamos žemėn“. Žinoma, jų visų išgelbėti iš karto tikrai nėra galimybės, bet nors dalį – ne tik galima, bet ir būtina. Nedovanotina būtų to nepradėti nieko nelaukiant, tuoj pat.

Konferencijoje aptartos antikorozinės priemonės

Apie tai buvo diskutuota š. m. „Europos dangų, antikorozijos priemonių“ konferencijoje, lapkričio 3-4 dienomis vykusioje Diuseldorfe (Vokietija), kurioje dalyvauti buvo pakviestas ir teksto autorius. Daugiau atstovų nei iš Rytų Europos, nei iš Lietuvos nebuvo.

Žinoma, specialistai, akademinė bendruomenė intensyviai diskutuoja ne tik šioje konferencijoje, bet ir daugelyje kitų panašių renginių. Čia aptariamos naujausios, ilgaamžės, padidinto antikorozinio poveikio, kibumo su metalu antikorozinės organinės, neorganinės dangos bei dangos su nanokompoziciniais priedais, o taip pat technologijos, kurios leidžia žymiai ploninti tokių dangų storį, taigi ir kainą.

Diskutuojama apie dangas be sveikatai kenksmingų ingredientų, pačioms save atitaisančias ir išsivalančias, turinčias dar daug kitų naudingų savybių dangas. Aptariami ir metalo rūdžių momentinis šveitimas bei gruntavimas, kuriuos dabar atlieka programuojami plazminiai robotai ir dar daug kitų Vakaruose įprastų, o pas mus vis dar nežinomų technologinių naujovių.

WCO, kiti specialūs leidiniai ir organizacijos publikuoja daug įvairios informacijos, kuri turėtų būti gyvybiškai reikalinga mūsų šalies statybai, pramonei. Tik reikia nuosekliai susipažinti ir pasirinkti optimaliausias kainos bei naudingumo santykiu dangas.

Pasaulis atsisako dažymo, tik ne Lietuva

Kaip su korozija kovojama Lietuvoje? Gal čia korozijos net nėra? Juokaujate. Taigi, kaip ir mūsų senelių laikais, metalas šveičiamas, dažnai rankomis ar šratų technika, nurūgštinama gruntu ir dažoma. Žinoma, gruntai ir dažai jau šiuolaikiniai. 

Nors dažymo visur atsisakoma, pas mus nieko kito ta tema metalo cechuose net negirdėjo. Prisimenant, kad pagal ES ISO 12944-2 standartus atmosferinės korozijos C1-C4 kategorijas dažų sluoksnis apsaugo metalą 5–10 metų, priklausomai nuo jo paviršiaus parengimo, ir tai viskas. O šiuolaikinės organinės ar neorganinės, nanokompozicinės dangos kartu su moderniomis grunto sistemomis metalo konstrukcijas apsaugo 30 ir daugiau metų.

Kiek šios dangos padidins gaminių kainą? Padidins, bet nereikės kas keli metai siųsti tų pačių brigadų ir kartoti brangiai kainuojančių rekonstrukcijų. Savivaldybių konkursuose laimi mažiausią kainą pateikusi bendrovė? O paskui? O kam rūpi paskui? Tarp kitko, dar geriau, kai konstrukcijos pradeda rodyti pirmuosius irimo ženklus, remonto brigados tuoj pat gauna darbo. Kita vertus, statybininkai Vakarų šalyse gauna švarius metalo ruošinius, o mūsiškiai, dažniausiai iš Rytų kaimynės, ir jau žymiai aprūdijusius. Taigi, korozijos problema pas mus tik dar aktualesnė, bet pažiūra niekinė: svarbu, laimėti konkursą, o tada, kaip visada. Peršasi analogija: gatvių, kelių tiesimas, kur užsakymų vykdytojams dar geriau, kai rudenį asfalto danga patiesiama, o pavasarį vėl ir vėl remontuojamos atsiradusios duobės, – visi turi darbo. Viskas gi daroma už mokesčių mokėtojų, pinigus.

Kas tinka bandelėms, netinka tiltui

Spaudžiant valstybei, visuomenei, statybininkai Vakarų šalyse tiek atvirose metalo konstrukcijose, tiek armatūrai betone metalo nedažo, o dengia minėtomis dangomis. Yra ir išimčių: visiems Paryžiuje matytas ir lankytas Eifelio bokštas kas 7 metai perdažomas antikoroziniais dažais, 3 sluoksniai, sunaudojant 60 tonų dažų ir kainuoja tai 4 milijonus eurų. Štai, sakysite, trumpalaikio antikorozinio dažymo pavyzdys Vakaruose. Bet bokšto aukštis – 324 metrai, kaip tokiame aukštyje kokybiškai nušveisti ir padengti kompozicinėmis dangomis metalą, kuris, beje, nekeistas nuo 1899-jų? Antra, bokštas buvo, yra ir bus Prancūzijos simbolis, taigi, ir atitinkamas dėmesys, o kas užsiims šveisti ir perdažyti kurias nors atviras metalo konstrukcijas, tarkime, naujai statomuose ruožuose Via Baltikos magistralėje? Kiek kainuoja tie pakartotiniai darbai? Jei jau tai suprato kolegos Vakaruose ir vartoja ilgalaikes antikorozines dangas, laikas suprasti ir pas mus.

Žinoma, negalima kaltinti tik statybininkus, nesidominčius technologine pažanga, bet ir šalies politikus būtina pažadinti iš letargo miego. Mažiausia viešojo pirkimo kaina, be abejo, tinkama. Tačiau ji lemiama, galėtų būti, tarkime, bandelių kepimo konkurse. O tilto, viaduko, greitkelio statyboje ne galutinė kaina turėtų būti pagrindinis kriterijus, tačiau optimalus kainos ir pasiekto efektyvumo santykis. Nes dabar laimi mažiausią kainą pasiūliusi statybos bendrovė, sumažinusi net esminių darbų, medžiagų sąnaudas. Rezultatai akivaizdūs: objektas „priduodamas“, nors netrukus atsiveria defektai, kuriuos vėl įprasta užkamšyti „einamais“ remontais. Vėl – nauji užsakymai, vėl naujos pajamos. Tad didžiausio efektyvumo darbai, kai jokio „einamo“ remonto šiame objekte nereikės ištisus 50, o ne 10-20 metų, į konkursų akiratį niekaip nepatenka.

Diskusija apie koroziją

Kaip neprisiminti pasakojimo, kurį užrašė Gajus Plinijus Cecilijus vyresnysis. Kartą Romos imperatoriui Tiberijui Julijui Cezariui rūmų sargyba pranešė, kad prašosi priimamas kažkoks amatininkas. Šis imperatorius nebuvo itin garsus, buvo geras karo vadas, geras finansininkas. Jis, beje, buvo Kristaus amžininkas. Taigi, atveskite, jis sako. Sargyba atveda žmogelį, kuris nedaugžodžiaudamas įteikia tuo metu nežinomo metalo lėkštelę. Ji žibėjo kaip sidabras, buvo lengva ir tvirta. Auksakalys teigė, kad šį metalą jis pagamino iš specialaus molio, naudodamas slaptą technologiją, žinomą tik jam ir dievams. 

Imperatorius trumpai pagalvojo: Roma valdo visą tuo metu žinomą pasaulį, visi turi savo pareigas ir teises, kariai kariauja, prekijai prekiauja ir t.t. Atsiskaitoma auksu, visur viešpatauja tvarka. Jei auksą pradės keisti šis retas metalas, turtas bus nuvertintas, prasidės chaosas. Taigi vietoje pagarbos išradėjui, jis įsakė auksakaliui nukirsti galvą.

Kaip jau supratome, šis amatininkas rado žematemperatūrinę aliuminio gamybos technologiją. Tiberijus, galvodamas tik apie artimiausią jam įsivaizduojamą laikotarpį (tuomet jau buvo senas žmogus), žmonijos pažangą šioje srityje sustabdė beveik 2 tūkst. metų. Tik 1800-iais pasirodė pirmosios technologijos, nors aliuminis tada buvo tiek retas metalas, kad jo gaminiai konkuravo su auksiniais. Taigi, viešai tik Napoleonas III pokylyje Siamo karaliui pateikė pirmąsias aliuminines lėkštes, nors visi kiti turėjo tenkintis auksiniais dirbiniais. Na, o šiandien be aliuminio, diuraliuminio negali veikti nei aviacija, nei kosminė, nei karinė, nei daugelis kitų technologijų. Nieko ši analogija neprimena?

Šiuo straipsniu, Lietuvos statybininkų asociacijai sutikus, pradedama diskusija apie koroziją, modernias antikorozines priemones statyboje, tiesiant kelius ir kitur, apie Jūsų žymiai stipresnę konkurencinę poziciją rinkoje, apie žymiai patikimesnę statybą ir akivaizdžią naudą Lietuvos valstybei, tautai, taigi, apie netolimą statybos, kelių tiesimo ateitį.