Lietuvos ekonomikos augimas šiemet buvo varomas sparčiai išaugusio eksporto, augančių investicijų bei vidaus paklausos. Per 2021 m. tris ketvirčius, palyginti 2020 m., Lietuvoje pramonės eksporto vertė išaugo 23,9 proc. Tad nekyla abejonių, kad bendras 2021 m. eksporto augimas išlaikys tokius rodiklius.

Lietuvos pramonės įmonių gamybiniai pajėgumai šiais metais jau pasiekė savo piką, kurio nebuvo per visa nepriklausomos Lietuvos istoriją, 80 proc., o yra atvejų, kai dirbama 95 proc. apkrovimu.

Tai lėmė ne tik po pandemijos atsigavęs gyventojų vartojimas, bet ir dėl trūkinėjančių tiekimo grandinių iš Azijos į Europą – tame tarpe ir Lietuvą – sugrįžę užsakymai. Tai džiugina, bet tuo pat metu ir kelia nerimą, nes potencialas išnaudotas maksimaliai ir rezervų nebelieka. Visi suprantame, kad pasiekus maksimalius gamybos pajėgumus yra vienintelis kelias – investuoti į plėtrą ir technologinį atsinaujinimą.

Dabartinė situacija visiškai neskatina įmonių galvoti apie investavimą į pramonės įrengimus, kadangi situacija išlieka labai nestabili ir neaiški:

- neaišku, kaip toliau vystysis koronavirusas ir kokie pandeminiai ribojimai laukia ateityje;

 

- pašliję Lietuvos ir Kinijos santykiai yra viena iš didžiųjų grėsmių, grasinančių pramonės plėtrai. Klausimas ar įmonės sugebės taip greitai persiorientuoti, kaip kad prieš septynerius metus Rusijos krizės atveju. Skirtingai nuo situacijos prieš 7 metus, šiuo atveju įtampos tarp Lietuvos ir Kinijos paveiks visą Lietuvos kontraktinę gamybą, kuri sudaro didžiausią eksporto dalį. Jeigu Kinija apribos eksportą, kuris bus susietas su eksporto kilme, tai Lietuvos pramonė praras ir didžiausią savo eksporto rinką – ES, į kurią mūsų įmonės eksportuoja įvairią pramonės produkciją. Jeigu pavyks išsaugoti savo eksporto srautus, tai ir toliau didžiausiu iššūkiu išliks žaliavų ir komponentų tiekimas iš Kinijos, augantys tiekimo kaštai ir tiekimo laikas;

- labai rimta kliūtimi įmonėms investuoti į gamybinių pajėgumų didinimą išlieka darbuotojų trūkumas ir dėl to sparčiai augančios algos. Didėjanti konkurencija dėl darbuotojų buvo vienas iš esminių veiksnių, lėmusių apie 10% metinį atlyginimų augimą. 28 proc. pramonės įmonių šiandieną nurodo, kad darbuotojų trūkumas yra pagrindinis veiksnys neleidžiantis įmonėms didinti savo gamybos apimčių – tokio aukšto rodiklio Lietuvos istorijoje dar nebuvo. Šiuo metu verslas ieško apie 60 tūkst. darbuotojų. Rinkoje labai trūksta profesinį išsilavinimą turinčių darbuotojų ir netgi nekvalifikuotų darbuotojų, kuriuos šiai dienai atsivežti iš užsienio ir įdarbinti yra sudėtinga. Nekvalifikuotų darbuotojų trūkumas ženklia dalimi šiuo metu yra kompensuojamas komandiruojant juos iš kaimyninių šalių ir dėl tokios valstybės politikos yra prarandamos potencialios papildomos pajamos į Valstybės biudžetą. Darbdaviai labai aiškiai įvardija, kad šiandien dėl visos darbo jėgos iš užsienio vyksta arši konkurencinė kova su kaimyninėmis užsienio valstybėmis, iš šiuo metu Lietuva ją pralaimi dėl daugybės įvestų apsunkinimų, ribojimų, įvairių sąrašų ir kvotų.

Taigi ir toliau išliekame valstybe, kur darbo produktyvumas augo žymiai lėčiau nei atlyginimai, todėl ilguoju laikotarpiu Lietuvos konkurencingumas nuo to nukentės. Deja, bet Vyriausybė taip ir neišgirdo verslo raginimo pereiti prie paskirstytojo pelno apmokestinimo (arba 0 proc. pelno mokesčio tarifo reinvestuojamam pelnui), kuris paskatintų įmones daugiau investuoti į naujas, modernias, šiuolaikiškas, konkurencingas gamybos technologijas, atitinkamai įmonės efektyviau ir greičiau pereitų prie aukštųjų ir vidutinių aukštųjų technologijų produkcijos gamybos. Tai reikštų Lietuvos įmonių konkurencingumo augimą bei gebėjimą integruotis į ES strategines vertės grandines, tiesioginių užsienio investicijų didesnį pritraukimą. Paskirstytojo pelno apmokestinimo modelį taiko visos kaimyninės šalis, todėl neįgyvendinus šios siūlymo Lietuva taps nebekonkurencinga regione. Ši paskata tampa dar aktualesnė dabar, kai dėl įtampų su Kinija kyla grėsmė prarasti atėjusius ir veikiančius Lietuvoje investuotojus.

Ateinantys metai nebus lengvi ir geri. Sunkesni metai laukia, nes pramonė yra tiesiogiai susijusi su energijos ištekliais ir jos konkurencingumas labai priklauso nuo energijos kainų. Elektros kainos augimas pasiekė piką. Dujų kaina jau pasiekė visų laikų rekordus, o ekspertai prognozuoja, kad ši energijos krizė gali tęstis ir visus 2022 metus. Logistikos ir žaliavų kainos kyla. Infliacija šoktelėjo virš 9 proc., o tokia infliacija paveiks ir verslą. Visoje šioje situacijoje lemiamu veiksniu verslui bus prieiga prie kapitalo ir apyvartinės lėšos, kurių trūkumą verslas jaučia jau dabar. Jeigu šių problemų neišspręsime, tai mūsų ekonomikos smagratis pradės buksuoti.

Migrantų krizė, deja, bet užgožė mūsų regionų aktualijas. Reikia stiprinti regionų ekonomiką, esminį dėmesį skiriant ne viešosioms paslaugoms, o verslo sąlygų gerinimui, investicijų pritraukimui, piliečių verslumo skatinimui, regionų dirbančiųjų išsaugojimui ir demografinių pokyčių suvaldymui. Skatinti regioninių pramonės centrų augimą, su valstybės pagalba pritraukiant investicijas į šiuos centrus. Tai itin svarbu dabar, kai kalbame tiek apie pandemijos sąlygotus nuostolius, tiek apie naują ES finansinę perspektyvą ir regionų politikos įgyvendinimui numatytas lėšas. Nuo sudėliotų prioritetų ir veiksmų priklausys, ar jos galiausiai bus skirtos naujiems fontanams ir tuščioms miestelių mokykloms renovuoti, ar bus nukreiptos į dar gyvo verslo transformaciją ir naujų darbo vietų kūrimą.

Ateityje mūsų laukia dar daug iššūkių, esminiai – žalioji transformacija, skaitmenizacija ir inovatyvumas. Dėmesys skaitmenizavimui ir atsinaujinimui yra labai svarbus, nes kitaip mes nebūsime nei konkurencingi, nei turėsime galimybės plėsti savo rinkų. Deja, bet aiškaus kelrodžio dėl žaliosios ir skaitmeninės transformacijos kol kas valstybė neturi suformavusi, o jeigu ir turi, tai su verslu apie tai nekalba. Kaip visada vėluoja ES struktūrinė parama, kas gali sukelti finansinių lėšų trūkumą ir stabdyti investicijas į naujas technologijas.

Dialogas su sprendimų priėmėjais ministerijų lygmenyje yra minimalus. Viešojo sektoriaus negebėjimas reaguoti į gretai kintančią situaciją, politikų visiškas atsitvėrimas nuo socialinių partnerių ir nenoras galvoti bent kelis žingsnius į priekį ir įsivertinti visas galimas sprendimų rizikas ir grėsmes jau daro verslą šių neapgalvotų žingsnių įkaitais ir neigiamai įtakoja ekonomiką.

Stovint ant naujų metų slenksčio vis dar norisi tikėti, kad politikai suvoks, jog protas duotas žmogui tam, kad jis išmintingai veiktų ir priimtų sprendimus, o ne tam, kad manytų, kad yra pats išmintingiausias. Ateinančius sunkumus įveiksime tik tada, kai suvoksime, kad tik dialogas ir apgalvoti žingsniai, o ne viešųjų ryšių akcijos kuria šios visuomenės gerovę, ir kad šalyje esant stipriai pramonei, valstybė yra daug atsparesnė krizėms ir ekonominiams ciklams.