Lietuvos ekonomika auga devynerius metus iš eilės ir besitęsianti plėtra paveržia ilgiausiai trunkančio augimo titulą iš 2000–2008 metų laikotarpio. Šalies ūkio kilimas lieka daug geriau subalansuotas negu prieš vienuolika ar dvylika metų, bet perspėjančių ženklų, tokių kaip lėčiau negu darbo užmokestis didėjantis darbo našumas, yra ir juos reikia stebėti. Juolab, kad pasaulio ekonomikos augimas ateinančius dvejus metus bus lėtesnis ir pavojų, galinčių pristabdyti didžiausių valstybių ekonomikos plėtrą, krepšelis nemažas. Kita vertus, verslas neturėtų riboti darbo našumą didinančių investicijų, nes tik investicijų į žmones ir kapitalą kelias istoriškai yra padėjęs ekonomikai subalansuotai judėti pirmyn. Pastarųjų kelerių metų ekonomikos augimą lydėjo nulinė namų ūkių taupymo norma – tai reiškia, kad daug namų ūkių palankiu ekonomikos ciklo metu nesukaupia santaupų, reikalingų prastesniems laikams sėkmingiau išgyventi.

SEB bankas prognozuoja, kad 2019 metais Lietuvos ekonomika augs 3 proc., o 2020 metais 2,6 procentais. Šios prognozės lieka nepakeistos nuo jų atnaujinimo 2018 m. rugpjūčio 28 dieną, kai buvo paskelbtas SEB grupės leidinys „Nordic Outlook“. Prognozuojamas lėtesnis svarbiausių Lietuvos eksporto partnerių ekonomikų augimas yra pagrindinė priežastis, kodėl tikimės kuklesnės mūsų ekonomikos plėtros ateinančius dvejus metus. Tiesa, privatus vartojimas bei investicijos ir toliau augs istoriškai sparčiai: namų ūkių vartojimą papildomai skatins dėl mokesčių reformos didėjančios gyventojų pajamos, o investicijas palaikys įsibėgėjančios ES struktūrinės paramos panaudojimas. Lietuvos ekonomikos plėtra liks artima potencialaus BVP augimo tempui, tad ekonomikos temperatūra liks ganėtinai aukšta.

Prognozuojame, kad vidutinis darbo užmokestis 2019 metais didės 7, o 2020 metais 6 procentais. Verslas ketina ir toliau kurti naujas darbo vietas, tačiau norus ribos kvalifikuotų darbuotojų trūkumas ir nevienodas geografinis laisvos darbo rinkos pasiskirstymas. Vis labiau ekonomiškai aktyviausiuose regionuose trūksta ir ne itin aukštos kompetencijos darbuotojų, todėl tendencija įdarbinti vis daugiau darbuotojų iš trečiųjų šalių, išliks. Vien per pirmąjį šių metų pusmetį nacionalinių vizų išduota 22,6 tūkst., arba 93 proc., daugiau negu pernai. Žinoma, palikti šio proceso savieigai nereikėtų: privalu suderinti vietos darbuotojų ir darbdavių interesus.

Nors nuo 2019 metų keičiasi darbo mokesčių tarifai, realiai darbuotojai didžiausią naudą kaip ir ankstesniais metais pajus dėl didėjančio neapmokestinamojo pajamų dydžio ir jo taikymo iki dviejų vidutinio darbo užmokesčio dydžių išplėtimo. Darbuotojų ir darbdavio socialinio draudimo įmokų tarifų sujungimo naudai pamatyti reikės daugiau laiko. Kitąmet minimali mėnesio alga didės nuo 400 iki 430 eurų (arba iki 555 eurų pagal naują darbo užmokesčio tvarką), o tai irgi darys teigiamą įtaką didėjančiam vidutiniam darbo užmokesčiui.

Kita problema, kurią valdžiai reikia spręsti: vidutinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje 2018 m. vieną ketvirtį jau buvo mažesnis negu privačiame sektoriuje. Tai nėra gerai, nes ypač viešojo administravimo funkcijas atliekančios įstaigos dažnai negali konkuruoti su privačiu verslu. Tiesiog kelti algas visiems, nedarant veiklos efektyvesnės, būtų pernelyg tiesmukiška, todėl norisi ryžtingesnių valdžios sprendimų.

Darbo jėgos sąnaudos šiemet auga tris kartus sparčiau negu darbo našumas. Vienas iš sprendimų, kuris didina darbo našumą, yra investicijos. Nors produktyvios investicijos pirmą šių metų pusmetį didėjo beveik 7 procentais, toks augimas nėra labai didelis įvertinus tai, kad visoje ES investicijos augo 5 procentais. Todėl labai svarbu, kad ir verslas nepasiduotų skepsiui dėl galimo lėtesnio ekonomikos augimo ir kad valdžios atstovai toliau savo veiksmais neblogintų visuomenės požiūrio į verslą.

Vyriausybės planuojamas kitų metų 0,4 proc. valdžios sektoriaus biudžeto perteklius parodo, kad valdžia lyg ir bando būti atsargi, tačiau kartu galime pastebėti ir bandymą įtikti kuo didesnei visuomenės daliai sumažinant darbo jėgos mokesčius ir padidinant įvairias išmokas, kurios greičiausiai bus skirtos gyventojų vartojimo reikmėms. Valdžia galėjo šiais metais pasinaudoti proga dėl mažėjančios darbo jėgos apmokestinimo prarandamas biudžeto lėšas kompensuoti kitų mokesčių taikymo praplėtimu. 

Prognozuojame, kad vidutinė infliacija ir 2019, ir 2020 metais bus ganėtinai panaši kaip ir šiemet – sudarys 2,5 procento. Tikimės, jog pajamų lygis šalyje toliau augs ganėtinai stipriai, o nedarbas bus istoriškai žemas. Todėl santykinai spartus kainų kilimas dėl brangstančios darbo jėgos išliks. Juo labiau, kad yra nemažai veiksnių, tokių kaip valstybės akcizų politika ar nuolat kintančios žaliavų kainos, kurios gali paspartinti infliaciją šalyje labiau, negu tikimės šiuo metu. Jau aišku, kad kitąmet po penkerių metų pigimo pirmą kartą brangs elektros energija buitiniams vartotojams. Be to, degalų kaina neturėtų labai smukti, o kitų metų pavasarį, kaip ir įprasta kasmet, dėl didesnio akcizo ūgtels tabako produktų kaina.