Tai didžiausias Lietuvoje šv. Antano Paduviečio gyvenimą vaizduojančių freskų ciklas (22 paveikslai), XVIII a. pabaigoje nutapytas vienuolio marijono Pranciškaus Nemirovskio ir nežinomo unitų dvasininko. Šios freskos – išskirtinis šv. Antano Paduviečio gerbimo atspindys LDK vėlyvojo baroko mene, ciklas Lietuvoje neturi analogų, o artimiausias pavyzdys yra sienų tapyba Varšuvos bernardinų bažnyčioje. Unikalios freskos restauruotos Lenkijos vyriausybės lėšomis pagal „Kultūros paveldo apsaugos užsienyje“ programą. Darbus atliko kelios Lietuvos restauratorių komandos.

Restauruota Lenkijos lėšomis

Kaip savo kalboje sakė Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Konstanty Radziwill, šios bažnyčios stebuklingas pakilimas iš pelenų (naikinta prancūzų, rusų, sovietų) liudija ir žmonių barbariškumą, ir visų pastangas nugalėti tą barbariškumą. Ambasadorius taip pat perskaitė Bożenos Żelazowskos, Lenkijos Respublikos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos valstybės sekretorės, generalinės konservatorės, pranešimą.

„Skliautų restauravimas užtruko apie 10 metų. Tai rodo dideles darbų apimtis. Freskų restauravimas kainavo 1 mln. 450 tūkstančių zlotų. Ir tai ne paskutinis mūsų darbas Vilniuje“, – sakė pranešime cituojama nacionalinio Lenkijos kultūros paveldo užsienyje instituto „Polonika“ direktorė Dorota Janiszewska Jakubiak.

Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras pasidžiaugė restauruotu valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. „Penkiasdešimt metų bažnyčios Lietuvoje buvo naikintos, ne išimtis ir ši, viena seniausių Vilniaus bažnyčių, kurios istorija siekia 600 metų (pastatyta po Lietuvos krikšto). Lietuva ir Lenkija turi daug bendro paveldo, o istorijos bendrumus ir dalies paveldo praradimus puikiai atspindi šios bažnyčios naikinimo, o dabar ir prisikėlimo istorija. Turint tokią ilgą paveldo naikinimo istoriją Lietuvai vienai būtų sunku atkurti ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu svarbų paveldą, kurio Lietuvoje turime daug“, – dėkodamas Lenkijos valstybei, „Polonikai“ už bendradarbiavimą atkuriant abiems valstybėms svarbų paveldą sakė pranešime pacituotas KPD direktorius.

Freskos – pamokslas vaizdais ir spalvomis

Pranciškonų bažnyčios skliauto (600 kv. m) freskos yra vientisų ikonografinių siužetų, kuriuose vaizduojami patys garsiausi šv. Antano Paduviečio stebuklai ir pagrindiniai gyvenimo momentai, programa. Kaip savo pranešime įvardijo vienuolis Andžejus Buko, tai buvo P. Nemirovskio pamokslas vaizdais ir spalvomis. Jo teigimu, vienuolis dailininkas galbūt studijavo Italijoje ir galbūt ten susipažino su šv. Antano gyvenimu, kurį ir nutapė Vilniuje.

Kaip pasakojo restauratorė Rasa Kutkaitė, per sovietinės okupacijos laikotarpį bažnyčios skliautai labai nukentėjo, daug kur buvo labai prastos būklės – kai kur tinkas buvo atšokęs nuo drėgmės ir byrėjo ant žemės, kai kur tapyba buvo paveikta pelėsio. Kruopščiai dirbant buvo restauruoti ne tik 22 paveikslai, bet ir dekoratyvios ornamentų kompozicijos aplink paveikslus.

Tėvas dr. Tomaszas Jankas savo pranešime papasakojo apie šv. Antaną Paduvietį, antrą pagal svarbumą pranciškonų ordino šventąjį. Po mirties XIII a. jis liko ordino įkūrėjo šv. Pranciškaus Asyžiečio šešėlyje. Dėl to ilgai manyta, kad ir Vilniaus pranciškonų bažnyčios skliautų tapyba skirta šv. Pranciškui Asyžiečiui.

„Nuo XVIII a. sienų tapyba bažnyčiose užima vis daugiau vietos ne tik ant skliautų, bet ir užpildo ištisas sakralinių interjerų sienas, – pasakojo T. Jankas OFMConv. –Nors viduramžiais šv. Antanas paduvietis viduramžiais jau buvo tapęs žinomu šventuoju, paveiksluose vaizduojamas jo gyvenimas dažniausiai buvo eksponuojamas bažnyčiose, susijusiose su jo gimtąja bendruomene – pranciškonais, bernardinais, reformatais. Šiandien šio kulto liudijimui atkuriame dar vieną polichromiją – P. Nemirovskio iš Vilniaus pranciškonų bažnyčios. Šie darbai puikiai papildo didelę, turtingą ir gražią knygą, iliustruojančią nepaprastai vaisingą dekoratorių ir frskų meistrų kūrybą brandžiojo ir vėlyvojo baroko laikotarpiu buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse“.

Smarkiai nukentėjusi tapyba reikalavo ilgo darbo

Ši Vilniaus pranciškonų bažnyčia yra tarp itin smarkiai nukentėjusių: bažnyčią 1773–1780 m. išpuošus šv. Antano Paduviečio gyvenimą pasakojančiu paveikslų ciklu, vienuoliai ir tikintieji maldos namais džiaugėsi neilgai. Bažnyčia nukentėjo per 1812 m. karą, o 1864 m. ji ir vienuolynas buvo visiškai uždaryti. Bažnyčios patalpos tuo metu pritaikytos archyvui, o pastatą rekonstruojant ir pertvarkant visa tapyba padengta baltų kalkinių dažų sluoksniu. Apie šią tapybą Vilniaus visuomenė iš naujo sužinojo tik 1932 m., pradėjus byrėti ją dengusiam dažų sluoksniui.

Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčios pastate vėl įrengta archyvo saugykla. 1971 m. Vilniaus pranciškonų bažnyčios skliauto tapyba įtraukta į vietinės reikšmės dailės paminklų sąrašą, tačiau ir sovietmečiu tapyba nebuvo restauruota.

Konservavimo, restauravimo darbai trukę ištisą dešimtmetį, buvo suskirstyti į kelis etapus. Pirmajame darbų etape, kuris tęsėsi 2013–2015 m., buvo atliktas kai kurių bažnyčios sienų ir skliautų polichrominės tapybos konservavimas pirmajame pagrindinės navos tarpsnyje. Šie darbai buvo atliekami drauge su choro galerijos barokinės baliustrados konservavimo darbais. Antrajame projekto etape 2018–2022 m. buvo atlikti centrinės navos skliauto konservavimo, restauravimo darbai. Paveikslų būklė buvo labai prasta, ir atlikti konservavimo, restauravimo darbai buvo gana sudėtingi. Pašalinus nešvarumus, vėlesnių laikų uždažymus, buvo sutvirtintas pradinis dažymo sluoksnis, užtaisyti tinko įtrūkimai, pašalintos druskos, atlikta tinko dezinfekcija. Darbus tiesiogiai prižiūrėjo menotyrininkas Stasys Latonas, iš Lenkijos pusės – „Polonikos“ instituto darbui vadovavo prof. Tytus Sawickis (Varšuvos dailės akademija). Darbų kontrolę vykdė Lietuvos Respublikos kultūros ministro patvirtinta Restauravimo taryba. Reiklūs ir principingi tarybos nariai per tarpines darbų peržiūras ne kartą pateikė daug pastabų ir rekomendacijų.