Nuo korupcijos požymių turinčio ir bendrovei žalingo jos pačios darbuotojų veikimo kasdieniame jų darbe iki neteisėtos įtakos priimant strateginius valstybės sprendimus, galinčius turėti esminės neigiamos įtakos ištisos ūkio šakos raidai, atitinkamos rinkos žaidėjų perspektyvoms ar netgi galimybei išlikti.

Nors įvairios korupcijos formos ir jos pasireiškimo būdai glaudžiai susiję, ją verta skaidyti į keletą sričių. Viena jų – viešieji pirkimai, žvelgiant į juos potencialaus tiekėjo požiūriu.

Rizikingi vieno tiekėjo pirkimai

Vienas korupcijos požiūriu rizikingiausių viešųjų pirkimų – vadinamieji vieno tiekėjo pirkimai. Tai yra pirkimai, kuriuose nustatytoje pasiūlymų eilėje atskiroms pirkimo objekto dalims pasiūlymus pateikė ar, atmetus kitų tiekėjų pasiūlymus, liko tik vienas tiekėjas. Tokių pirkimų Lietuvoje yra 53 procentai, t. y. daugiau nei pusėje pirkimų perkančioji organizacija „rinkosi“ iš vieno varianto. Iškalbinga.

Darbų pirkimai (įskaitant statybos darbus, kurie ir sudaro absoliučią daugumą, t. y. 99,5 proc.) šiuo požiūriu neatrodo labai blogai, nes yra blogesnių. Darbų pirkimai iš vieno tiekėjo sudaro 35 proc., prekių pirkimų – 53 proc., o „lyderiaujančių“ paslaugų pirkimų – net 58 proc.

Ar verta pasiguosti tuo, kad kitų rūšių pirkimai atrodo daug blogiau? O gal 35 proc. darbų pirkimų iš vieno tiekėjo priimti kaip normalų dalyką ir su tuo pradėti taikstytis? Tikriausiai ne, nes riba, nuo kurios valstybė jau priskiriama prie didžiausios rizikos grupės šiuo aspektu, yra 20 proc. per trejus metus – tokio požiūrio laikosi Europos Komisija.

Ką tokių kiekių pirkimų vykdymas iš esmės nekonkurencinėmis sąlygomis reiškia praktiškai, puikiai suprantame ir patys. Ypač tai pasakytina apie ekonomiškai silpnesnes savivaldybes, kuriose sąlygos verslui išlikti (ką jau kalbėti apie plėtrą) ir taip sudėtingos, o viešojo sektoriaus užsakymai yra vienas reikšmingiausių darbo pajamų šaltinių.

Situacija – nėra išeities ar sąmoningas sprendimas?

Taigi – priežastys. Kodėl taip yra ir į kokius viešųjų pirkimų organizavimo trūkumus turėtume atkreipti tiek perkančiųjų organizacijų, tiek ir (potencialių) tiekėjų dėmesį, siekdami mažinti ir pirkimų iš vieno tiekėjo dalį, ir korupcijos rizikas viešuosiuose pirkimuose plačiąja prasme?

Pagrindiniai veiksniai būtų šie:

• perkančiųjų organizacijų profesionalumo trūkumai. Valstybės kontrolės duomenimis, apie 70 proc. pirkimų procedūrų atlieka specialistai, kuriems ši funkcija yra tik papildoma greta kitų funkcijų, ir tik apie 10 proc. specialistų atlieka tik su viešaisiais pirkimais susijusias funkcijas. Tiesiogiai tai, žinoma, nėra nei korupcija, nei korupcijos rizikos veiksnys, tačiau menkas specialistų pasirengimas, neįsigilinimas į rinkos ypatumus didina klaidų ir pasidavimo neleistinai įtakai (taip pat ir tyčinei, korupcinei) tikimybę;
• prekių, paslaugų ir darbų centralizuoto poreikio vertinimo ir planavimo nebuvimas ir/arba nepakankamas veiksmingumas – darbai planuojami ir įsigyjami chaotiškai, dažnai – siekiant tiesiog įsisavinti lėšas arba, priešingai, pasiduodant pernelyg kryptingam įvairių interesantų poveikiui;
• didelė dalis „vieno tiekėjo“ viešųjų pirkimų – jau minėta dirbtinio konkurencijos ribojimo atmaina, daranti neabejotiną žalą tiek viešųjų pirkimų skaidrumui, tiek ir konkurencinei aplinkai;
• perdėm „atlaidus“ rezultatų vertinimas ir netinkamų arba vėluojančių darbų priėmimas. Nors aplaidumas pats savaime, žinoma, nelaikytinas korupcinio pobūdžio nusikalstama veika, sąmoningas, ypač, jei sutartas iš anksto netinkamai atliktų ar vėluojančių darbų priėmimas, kitokių trūkumų toleravimas gali būti korupcijos apraiška, o kartu – ir konkurencijos viešuosiuose pirkimuose iškreipimo būdas. Juk iš anksto žinant, kad pasiūlyme nurodytos darbų kokybės ar greičio niekas iki galo neišreikalaus, bepigu teikti itin patrauklius pasiūlymus.

Žinoma, neatmestina ir tai, kad dalis pirkimų be realios konkurencijos vyksta dėl natūralių priežasčių – nedidelė Lietuvos rinka, specifinis pirkimo objektas, darbų ar paslaugų tęstinumas ir pan. Tai iš tiesų gali lemti situacijas, kai yra tik vienas (arba kai kada – ir nė vieno) tiekėjas, realiai galintis ir norintis pasiūlyti konkretų pirkimo objektą.

Vis dėlto, tikėtina, jog dažnesni atvejai, kai tokioms situacijoms susiklostyti padedama tikslingai – iš perkančiosios organizacijos pusės, kai sumažinamos kitų tiekėjų galimybės dalyvauti konkurse, pavyzdžiui, pasirenkant neskelbiamų derybų arba kitą konkurencijai nepalankų pirkimų būdą, konkrečiam tiekėjui pritaikant kvalifikacinius reikalavimus arba techninę specifikaciją, dirbtinai neskaidant pirkimo į platesniam tiekėjų ratui „įkandamas“ dalis, iš anksto neplanuojant ar bent jau neviešinant numatomų pirkimų ir staiga netikėtai juos paleidžiant į rinką tikslingai parinktu, reikalingam tiekėjui žinomu ir palankiu metu ir t. t. Taip pat galima iniciatyva ir iš tiekėjų pusės, kai sumažinami kitų tiekėjų norai dalyvauti pirkimuose – turiu omeny, rinkos pasidalijimus, kartelinius ir kitus draudžiamus susitarimus.

Kaip iš to užburto rato išeiti?

Apibendrinant tikriausiai vertėtų konstatuoti, kad vienos priežasties, vieno kalto (ar kaltųjų grupės – tokios kaip „korumpuoti valdininkai“, „susitepę politikai“ arba „grobuoniškas verslas“) ir, atitinkamai, vieno sprendimo būdo, nėra. Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį, kad daugelis apklaustųjų didžiausią bėdą mato ne savo, o toje kitoje barikadų pusėje.

Štai, pavyzdžiui, nagrinėjant 2020 m. Lietuvos korupcijos žemėlapio duomenis, aptariant skaidrumo stokos priežastis viešuosiuose pirkimuose, valstybės tarnautojų nurodyta pirmoji kliūtis – „išankstiniai, konkurenciją ribojantys tiekėjų susitarimai“ – suprask, kalčiausi tiekėjai, kurie tariasi be mūsų. Tiekėjai savo ruožtu nelieka skolingi – jų požiūriu, pirmojoje vietoje „tikslingai apribotos specifikacijos konkrečiai įmonei“. Kadangi specifikacijas rengia perkančiosios organizacijos tarnautojai (ar bent jau taip turėtų būti), suprask – kalčiausi valstybės tarnautojai.

Kaip iš to užburto rato išeiti? Pradėti reikia nuo savęs. Tuo jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad verslas ar visuomenė neturėtų reikalauti atsakomybės ir pokyčių siekiant skaidrumo iš viešojo sektoriaus. Tačiau pirmiausia imtis veiksmų reikia ir būtina patiems. Nuo ko pradėti?

Atsakymai nėra sudėtingi:

• nors ir aišku, kad iškreiptos konkurencijos sąlygomis tokius patarimus lengviau dalinti nei jų laikytis, o kai kada tai gali būti ir bankroto ar išlikimo klausimas, vis dėlto negaliu pirmu numeriu nepaminėti vengimo įsitraukti į draudžiamus susitarimus – tiek tarp tiekėjų, kai tokiais susitarimais pažeidžiami pamatiniai konkurencijos reikalavimai, tiek ir su valstybės tarnautojais ar kitais viešojo sektoriaus atstovais, kas jau būtų arčiau korupcinio pobūdžio veikos;
• aktyviai stebėti pirkimų procesus nuo pat jų planavimo pradžios, t. y. dalyvauti rinkos konsultacijose, kelti klausimus dėl jų nevykdymo ir pirkimo būdo parinkimo, aktyviai ginti savo teises, kitaip tariant – teisėtais ir kryptingais veiksmais sunkinti neskaidrių perkančiųjų organizacijų veiklą;
• užtikrinti savo organizacijos vidinį atsparumą (vadinamąjį business integrity), kad nenutiktų taip, jog, siekdami trumpalaikio rezultatų pagerėjimo, vidutinės grandies vadovai, vadybininkai ar kiti atstovai veliasi į pirmame punkte minimus susitarimus, o atsakyti tenka visiems – tiek aukščiausiai vadovybei, tiek ir pačiai įmonei.

STT nuotr.