Nuteistojo A. G. gynėjas advokatas prašė panaikinti teismų sprendimus, kuriais A. G. buvo pripažintas kaltu, ir jį išteisinti. Advokatas nurodė, kad teismai netinkamai taikė BK, netinkamai įvertino įrodymus, taip pat argumentavo tuo, kad A. G. nepažeidė ir negalėjo pažeisti kaltinamajame akte jam inkriminuotų teisės aktų, nes šie nuteistajam nebuvo privalomi. Kasatoriaus teigimu, J. T. mirė dėl netinkamai organizuoto technologinio darbo proceso, kurį parinko ir nustatė žuvusio darbininko tiesioginis darbdavys UAB „A“ direktorius, ir užtikrinti asmeniui, kuris žuvo, saugią darbo aplinką buvo UAB „F“ bei UAB „T“ ir UAB „A“, o ne nuteistojo A. G. pareiga, rašoma Aukščiausiojo teismo pranešime. 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą, atmetė nuteistojo A. G. gynėjo argumentus, kad nuteistojo veiksmai nebuvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su įvykusiu nelaimingu atsitikimu ir J. T. mirtimi. Šioje byloje teisėjų kolegija pažymėjo, kad „būtent A. G. veika esmingai padidino padarinių atsiradimo riziką, suaktyvino kitas priežastingumo grandinėje esančias aplinkybes ir taip žalingų padarinių atsiradimo tikimybę pavertė tikrove“. Pagal statybas reglamentuojančių teisės aktų esmę ir prasmę bei šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes pareiga užtikrinti saugią aplinką statybvietėje teko statytojai UAB „V“, kuriai vadovavo A. G.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „V“, atstovaujama direktoriaus A. G., įvairiems darbams statybų objekte atlikti buvo sudariusi daug rangos sutarčių su įvairiomis rangovėmis. Tačiau nė viena rangos sutartis nebuvo sudaryta dėl viso aptariamo objekto statybų – su įmonėmis buvo sudaromos sutartys dėl atskirų konkrečių darbų. Taigi, nė viena šių įmonių neturėjo nei pareigos, nei teisinio pagrindo ar įgaliojimų skirti statinio statybos vadovą visam statybų objektui.

Nesant generalinio rangovo, pareiga skirti statinio statybos vadovą liko užsakovei – UAB „V“, atstovaujamai A. G. Šios pareigos A. G. neįvykdė – statinio statybos vadovo nepaskyrė, pats faktiškai (de facto) atliko statinio statybos vadovo pareigas. Todėl A. G. neužtikrinus, jog statybų objektas būtų tinkamai prižiūrimas, jam atiteko ir visa su tokiu neveikimu susijusi rizika, taigi ir įstatymais statinio statybos vadovui priskiriamos pareigos bei tokių pareigų nevykdymo pasekmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija sutiko su kasatoriaus teiginiais, kad civilinio ieškinio klausimą, priteisdamas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą ne tik iš UAB „V“, bet ir iš A. G., kuriam civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, pirmosios instancijos teismas išsprendė neteisingai, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.

Šioje byloje pareikštu civiliniu ieškiniu nukentėjusieji prašė priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš UAB „V“, būtent ši įmonė buvo pripažinta civiline atsakove byloje; A. G. kaip civilinis atsakovas nebuvo nurodomas, taigi nuteistajam A. G. jokie reikalavimai nei ieškiniu, nei viso proceso metu pareikšti nebuvo ir jis neturėjo pareigos numatyti, atspėti, kad turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas ir iš jo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą nukentėjusiesiems ne tik iš civilinės atsakovės UAB „V“, bet ir iš nuteistojo A. G. subsidiariai ne tik peržengė pareikšto reikalavimo ribas, bet ir pažeidė nuteistojo teisę būti išklausytam šiuo byloje reikšmingu aspektu bei buvo akivaizdžiai siurprizinis. Apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė ir dėl civilinio ieškinio apskritai nepasisakė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė nuteistojo A. G. gynėjo kasacinį skundą tenkinti iš dalies: bylos dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo subsidiaraus priteisimo iš A. G. perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, sprendimo dalis dėl A. G. nuteisimo pagal BK 132 straipsnio 3 dalį palikta nepakeista.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.