Lietuvos užsakovai rankas kojas sukinėja rangovams. Ir neslepia savo požiūrio: statybininkai irgi valgyti nori, tad vis tiek vienas ar kitas imsis įgyvendinti projektą. Taip, rangovai gal ir įgyvendins, bet bus verčiami ieškoti pigių, abejotinos kokybės medžiagų, sudėtinga bus išvengti technologinių pažeidimų. Įgyvendinus projektą užsakovas ir rangovas išsiskiria iki garantinių darbų – ir paprastai abi pusės lieka nepatenkintos.

Pinigai sumokėti, laikas prarastas, o nekokybiškai atliktas darbas kasdien badys akis. Ir menka tokio statinio likutinė vertė tirpsta kaip sniegas pavasarį, o po kelių metų vėl reikalauja investicijų-remonto.

Yra ir kita skaudi mažiausios kainos pusė. Jeigu rangovas imasi sutarties su rizikingai maža kaina, tai reiškia, kad negalės darbuotojui sumokėti gero atlygio. Juk darbas statyboje fiziškai sunkus ir reikalauja daug išmanymo. O tai reiškia tik viena – jis išeis į kitą įmonę arba pasirinks darbą užsienyje. 

Taigi visa susiję: trūksta darbuotojų, nes neadekvatūs atlyginimai, o didesnio mokėti nėra iš ko, kai konkursas laimimas už labai mažą kainą. Rangovai, ėmęsi rizikingai mažos kainos, tampa nelygu savižudžiais. Dėl to nuostabos nebekelia rangovų bankrotai.

Visai kitokia yra patirtis dirbant su užsienio kapitalo įmonėmis, kurios išlaiko balansą tarp rinkos kainos ir ekonominio naudingumo kriterijaus. Jiems pirmoje vietoje yra rangovo kompetencija ir patikimumas. Jiems labai svarbu statinio ilgaamžiškumas ir eksploatacinės išlaidos. Reikia pripažinti, kad šiuo atveju kainos taip pat nėra vakarietiškos, bet Lietuvos rinkoje jos yra adekvačios.