Pirmiausiai, įgaliojimui sudaryti pakanka vieno asmens (atstovaujamojo) valios. „Atstovo sutikimas nereikalingas įgaliojimo išdavimui ir įsigaliojimui. Pasirinktas atstovas neprivalo vykdyti jam patikėtų įpareigojimų, įstatymas suteikia atstovui teisę atsisakyti jam išduoto įgaliojimo", – atkreipia dėmesį teisininkas.

Išdavęs įgaliojimą atstovaujamasis vadinamas įgaliotoju, o gavęs įgaliojimą atstovas – įgaliotiniu. Įgaliojimas nurodo kokius konkrečius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu.

Atstovui suteiktas teises patvirtinti gali tik jam išduotas įgaliojimas, todėl atstovas, atlikdamas visus veiksmus atstovaujamojo vardu, turi pateikti įgaliojimą tretiesiems asmenims.

Svarbu tiksliai nurodyti įgaliotiniui suteikiamas teises

Teisininkas taip pat pažymi, kad įgaliojimuose turi būti tiksliai suformuluotos teisės, kurios suteikiamos įgaliotam asmeniui. „Įstatymas neleidžia nurodyti abstraktaus teisių turinio. Pavyzdžiui negalima nurodyti, kad įgaliojimas suteikiamas visiems galimiems teisiniams veiksmas atlikti. Įgaliojime turi būti nurodytas baigtinis ir išsamus suteikiamų teisių sąrašas", – teigia R. Puodžiūnas. Taipogi, įgaliojimas negali būti suteikiamos toms teisėms, kurios gali būti įgyvendinamos tik asmeniškai (pvz. santuokos sudarymas, testamento sudarymas, uzufrukto nustatydamas daiktui).

Įgaliojimų būna įvairių – nuo vienkartinių iki tokių, kurie suteikia daugiau galios. Kad būtų paprasčiau suprasti, jie skirstomi pagal tai, kokio masto teises suteikia:

• Vienkartinis (paprastasis) įgaliojimas – tai toks, kuris skirtas vienam konkrečiam veiksmui. Pavyzdžiui, jeigu reikia pasirašyti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir jūs to padaryti negalite – išduodate įgaliojimą kitam asmeniui tai atlikti už jus.
• Bendrasis įgaliojimas – kai norite, kad kažkas padėtų rūpintis jūsų turtu, jį saugotų ar tvarkytų kasdienius su tuo susijusius reikalus. Tai jau šiek tiek platesni įgaliojimai, bet vis tiek riboti.
• Specialusis įgaliojimas – skirtas tam tikros srities veiksmams. Pavyzdžiui, jeigu norite, kad kas nors atstovautų jus teisme arba tvarkytų jūsų reikalus banke.
• Įgaliojimai taip pat gali būti išduodami vienam žmogui arba keliems. Jei skiriate vieną konkretų asmenį – tai vadinama atskiruoju įgaliojimu. Jei įgaliojate keletą žmonių ir jie turi veikti kartu – tai jau bendrasis (kiekybinis) įgaliojimas.

Dar vienas svarbus dalykas, pasak AVOCAD teisininko, yra įgaliojimo trukmė. Jis gali būti terminuotas (kai aiškiai nurodoma, iki kada galioja), arba neterminuotas. „Tačiau jeigu terminas neparašytas, įstatymas vis tiek riboja jo galiojimą – toks įgaliojimas automatiškai galioja tik vienerius metus nuo jo išdavimo dienos", – sako R. Puodžiūnas.

Įgaliotiniu gali būti ir juridinis asmuo

Kad įgaliojimas galiotų, jis turi būti surašytas kaip atskiras rašytinis dokumentas ir pasirašytas paties įgaliotojo – to, kuris leidžia kitam veikti savo vardu. Kai kuriais atvejais įstatymas reikalauja ir notaro patvirtinimo. Tai būtina, kai įgaliojama sudaryti sandorius, kuriems reikalinga notarinė forma, kai veikiama fizinio asmens vardu tvarkant reikalus su juridiniais asmenimis ar kai kalbama apie veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu ar disponavimu.

Įgaliojimai nėra amžini. Jie pasibaigia įvairiais atvejais – kai baigiasi jų galiojimo laikas, kai pats įgaliotojas nusprendžia jį panaikinti arba kai įgaliotinis atsisako jį vykdyti. Įgaliojimas netenka galios ir tada, kai išnyksta viena iš šalių – pavyzdžiui, jei juridinis asmuo yra likviduojamas arba jam iškeliama bankroto byla, taip pat jei miršta viena iš fizinių šalių, ar ji pripažįstama neveiksnia tam tikroje srityje ar tiesiog laikoma dingusia.

Teisininkas primena, kad pasibaigus įgaliojimui, tiek įgaliotojas, tiek įgaliotinis turi savo pareigas. Įgaliotojas turi atlyginti būtinas išlaidas, kurias įgaliotinis patyrė vykdydamas jo pavedimą – nebent iš anksto buvo susitarta, kad tai bus daroma neatlygintinai. Jeigu abi pusės yra fiziniai asmenys, laikoma, kad susitarimas yra neatlygintinis, jei nenurodyta kitaip.

Įgaliotojas taip pat turi pareigą informuoti apie įgaliojimo pabaigą – ypač jei jis pats jį panaikina arba įgaliojimas pasibaigia dėl jo mirties ar teisinio statuso pasikeitimo. Tokiu atveju apie tai turėtų pranešti įpėdiniai. Tuo tarpu įgaliotinis privalo grąžinti dokumento originalą – jei to padaryti negali, tai turi atlikti jo teisių perėmėjai. Be to, įgaliotinis turi atsiskaityti su įgaliotoju: suteikti visą informaciją apie tai, kaip vykdė pavedimą, kokius veiksmus atliko, kokius dokumentus pasirašė ir ką gavo įgaliotojo vardu. Viskas, kas buvo gauta pavedimo vykdymo metu – turi būti perduota atgal įgaliotojui.