Tai įpareigoja nemokumo administratoriui ne tik perduoti prieigą prie programinės įrangos, bet ir vykdyti veikloje naudojamų prisijungimo duomenų apskaitą.

Nemokios įmonės turi perduoti net slaptažodį

Skaitmeniniai sprendimai neatsiejami nuo dažnos šiuolaikinės įmonės veiklos. Kai kurie verslai IT infrastruktūrą nuomojasi iš tiekėjų, tačiau dalis nusprendžia programinę įrangą (jos išeities kodą) kurti patys. Įmonės bankroto atveju, įmonės serveryje saugoma informacija turi būti perduota nemokumo administratoriui, suteikiant visą prieigą prie jos, nes galimybė pasiekti programinį kodą, teismo aiškinimu, yra svarbi sąlyga disponavimui pačia programine įranga kaip įmonės turtu.

Svarbu tai, kad nepakanka perduoti vien fizinę infrastruktūrą – pavyzdžiui, serverį, kuriame yra programinis kodas. Vadovas privalo perduoti nemokumo administratoriui ir prisijungimo duomenis prie serverio, kuriame yra laikomas programinis kodas. Priešingu atveju, nelaikoma, kad programinis kodas (kaip turtas) yra perduotas, nes nemokumo administratorius negali juo disponuoti – panašiai kaip ir slaptažodžiu apsaugotas mobilusis telefonas yra bevertis, nes negalima išnaudoti visų jo funkcijų.

Formuojasi teismų praktika, jog tinkamu turto perdavimu laikomas ne tik jo turėjimas savo žinioje, bet ir galimybė juo pilnai naudotis. Pavyzdžiui, serverio, kuriame yra programinis kodas, perdavimas nėra laikomas programinio kodo perdavimu, jei kartu neperduodami prisijungimo prie serverio duomenys. Be to, įmonės turi užtikrinti ir tinkamą savo veikloje naudojamų slaptažodžių apskaitą ir disponuoti atsarginėmis duomenų kopijomis, kad šie visada būtų prieinami. Priešingu atveju, aptartas programinio kodo perdavimas yra neįmanomas ir nemokumo administratoriui yra suteikiama teisė reikalauti iš vadovo žalos (t. y. neperduoto programinio kodo vertės) priteisimo.

Būtina užtikrinti tinkamą prisijungimų apskaitą

Verslas dažnai naudojasi ne vienu skaitmeniniu įrankiu, kuriam reikalingas prisijungimas, tad prisijungimų prie el. sistemų inventorizacija ne mažiau svarbi nei turimo materialiojo turto apskaita.

Šiuolaikiniame pasaulyje skaitmeniniai įrankiai kuria bene didesnę ekonominę vertę nei fiziniai įrengimai, todėl natūralu, kad ir jie laikomi savarankiška turto klase, kuriai taikomos tokios pat apskaitos ir priežiūros taisyklės. Įmonei tapus nemokia, nemokumo administratoriui būtina perduoti ir visą prisijungimo informaciją, kad šis galėtų pilnai naudotis turtu. Kaip minėta, priešingu atveju, vadovui, neperdavusiam prisijungimo duomenis, kyla rizika dėl pareigos atlyginti žalą.

Analogiškos taisyklės galioja ir debesijoje kuriamiems sprendimams. Įmonei tapus nemokia, duomenų išsireikalavimas tokiu atveju galimai būtų dar paprastesnis, nes duomenis valdo trečiasis asmuo (debesijos paslaugų tiekėjas). Net pasikeitus vadovui ar dingus prisijungimams būtų galima kreiptis į paslaugos tiekėją ir atgauti informaciją. Vis dėlto, tai neatleidžia nemokios įmonės nuo prievolės vykdyti prisijungimų apskaitą.

Dažniausiai praktikoje už prisijungimo duomenų valdymą atsakingi įmonės darbuotojai, o vadovai tokių prisijungimo duomenų net nežino. Teismo aiškinimu, būtent vadovai turi užtikrinti prisijungimo duomenų apskaitą ir įmonės nemokumo atveju pateikti juos nemokumo administratoriui – arba atsakyti už tai, kad tokios apskaitos nėra.

Būdų vesti prisijungimo informacijos apskaitą yra ne vienas. Paprasčiausias būdas – daryti tai popieriniu formatu, nors tam turbūt nepritartų kibernetinio saugumo specialistai. Kita galimybė – saugoti slaptažodžius elektroniniu formatu, tačiau jei dokumentas bus apsaugotas, būtina užtikrinti prieigą ir prie jo. Galiausiai, įmonės gali naudotis debesijos slaptažodžių saugyklomis, kurios užtikrina didžiausią jų saugumą.