Deja, teisės akto projektas – ne vynas, nuo ilgo išlaikymo jis geresnis netapo. Jei Vyriausybė ir Seimas pritars šiam projektui, rinka pasipildys abejotinų gebėjimų turto vertintojais, joje įsivyraus chaosas ir anarchija, kurių įkaitais taps 60 tūkst. kasmet turto vertinimo ataskaitas užsakinėjančių gyventojų ir įmonių.

Sugriaukime, kas buvo, o kas bus – žiūrėsime

Detaliai įsigilinusi į Finansų ministerijos parengtą Privalomojo turto ir verslo vertinimo įstatymo projektą, turto vertintojų bendruomenė drįsta pareikšti aiškų vertinimo verdiktą – šis projektas nevertas nė sudilusio skatiko.

Panašu, kad ministerija, jau daugiau nei 20 metų nesugebanti užtikrinti kokybiškos turto vertinimo sistemos priežiūros, galiausiai nusprendė elgtis paprasčiau – kam narplioti Gordijaus mazgą, jei galima jį perkirsti, o apie pasekmes pagalvoti vėliau. Kitaip tariant, sugriaukime tai, kas buvo, įveskime anarchiją, o kaip bus toliau, išaiškins valdžia.

Projektu išties numatomi revoliuciniai pokyčiai. Bėda ta, kad jie nuves į chaosą, kuriame galės tarpti įvairaus plauko finansiniai aferistai ir jokios kvalifikacijos turto vertinimo srityje neturintys veikėjai, o jų paslaugomis besinaudojantys gyventojai ir įmonės gali neturėti kitos išeities, kaip tik užversti teismus skundais dėl nekokybiškai atliktų vertinimo ataskaitų.

Dereguliavimas ar chaosas?

Projekto autoriai skambiu žodžiu „dereguliavimas“ ketina neva išlaisvinti turto vertinimo rinkos dalyvius nuo šiai profesijai keliamų kvalifikacijos reikalavimų. Tik ar ši menama laisvė suteikia laisvę vartotojui?

Šiuo metu turto vertinimo paslaugas gali teikti tik tie aukštąjį išsilavinimą ir mažiausiai 3 metų darbo patirtį vertinimo srityje turintys asmenys, kurie yra išlaikę vertintojo egzaminą ir gavę kvalifikacinį vertintojo pažymėjimą.

Naujuoju projektu ketinama panaikinti šių pažymėjimų galiojimą ir apskritai panaikinti turto vertintojo profesijai keliamus reikalavimus – turtą vertinti galės bet kas, turintis aukštąjį išsilavinimą ir nepriekaištingą reputaciją.

Kas nuo to pasikeis gyventojui ar įmonei, užsakantiems turto vertinimo paslaugą?

Pirmiausia kils dilema, kokį turto vertintoją pasirinkti – ar patyrusį ir kvalifikuotą brangiau, ar tiesiog pigiau žmogų iš gatvės, ir kaip juos vieną nuo kito atskirti? Net ir norint rinktis patikimą, patyrusį vertintoją – patikrinti jo kompetencijų nebus jokios galimybės, nes kvalifikacijos pažymėjimai nebegalios. Bet gal čia genialus planas didinti aukštojo mokslo diplomą turinčių piliečių užimtumą?

Antra, jei būsto pirkėjas paprašys savo kaimyno įvertinti įsigyjamą turtą – didelė tikimybė, kad paskolas išduodantys bankai nepriims neprofesionaliai parengtos ataskaitos už gryną pinigą. Žmogui beliks kreiptis į kitą turto vertintoją, už tą pačią būtiną paslaugą sumokant nebe vieną, o kelis kartus. Ankstesnę turto vertinimo ataskaitą teliks išmesti į šiukšlių dėžę arba kreiptis į teismą dėl nekokybiškai atlikto įvertinimo.

Ar kokybę gali užtikrinti ataskaitų viešinimas?

Tiesa, projekto autoriai tikina, kad valstybė, „įsisavinusi“ milijonines ES ir nacionalinio biudžeto lėšas, sukurs naują skaitmeninį įrankį, kuris neva padės saugotis nuo rinką užplūsiančių šarlatanų. Ši stebuklinga burtų lazdelė – viešas skaitmeninis turto vertinimų ataskaitų registras, kuriame bus privaloma talpinti atliktas ataskaitas. Siekiama, kad ataskaitų viešinimas taptų automatiniu savireguliacijos įrankiu – projekto rengėjų teigimu, „žinojimas, kad vertinimo ataskaitos saugomos valstybės informacinėje sistemoje, drausmins nesąžiningus paslaugos teikėjus“.

Kažką primena? Tikrai taip – sovietinės ideologijos principus, pagal kuriuos laikytis įstatymų reikia ne dėl piliečių sąmoningumo, o tik dėl baimės būti nubaustam.

Skaitmeninis vertinimo ataskaitų registras apskritai taps unikaliu įrankiu. Tokio „baimės“ registro nėra nė vienoje ilgametes turto vertinimo tradicijas turinčioje Vakarų šalyje. Tarptautinėje turto vertinimo teisės sistemoje taip pat nerasime nuostatos, kad informacijos kaupimas gali lemti ataskaitų kokybę.

Kokybę užtikrina ne ataskaitų skaitmenizavimas ir saugojimas, o turto vertintojų kvalifikacija, valstybės registruose esančių duomenų prieinamumas bei vertinimo ataskaitų kokybės monitoringas.

Kurs milžiniškos apimties sandėlį

Turto vertinimo ataskaitose yra daug konfidencialios informacijos – pavyzdžiui, įmonių akcijų vertė, kiti komerciniai įmonių duomenys, asmens duomenys, adresai ir pan. Planuojama, kad viešame registre ataskaitos bus teikiamos pašalinus tokius duomenis.

Tačiau čia susidursime su dviem problemomis.

Pirma, net ir nuasmeninus duomenis neretai iš ataskaitos įmanoma identifikuoti, kieno tai turtas – tai gali atnešti žalos tiek ataskaitas užsakančioms įmonėms, tiek gyventojams.

Antra, iš ataskaitų preciziškai pašalinus bet kokius duomenis, iš kurių būtų galima atsekti vertinamo turto savininką ar jo saugotiną informaciją, toks registras taps tiesiog bevertės informacijos sandėliu, kurio lentynose kasmet nuguls per 60 tūkst. duomenų rinkinių.

Drausmins baudomis

Dar viena projekto autorių naujovė – vertintojams taikomų administracinių baudų sistema.

Panaikinus kvalifikacijos pažymėjimus, norintiems užsiimti turto vertinimu fiziniams asmenims numatoma taikyti administracinę atsakomybę. Toks represinis reguliavimo modelis, neturintis analogų civilizuotame pasaulyje, Lietuvą priartins prie autoritarinių šalių reguliavimo praktikos bei taps reikšmingu smūgiu teismų sistemai – ginčai dėl administracinių baudų skirstymo neobjektyvumo persikels į teismus.

Viską valdžia išaiškins

Naujovių šiame projekte išties apstu. Viena jų – unikali „lietuviška“ turto ir verslo vertinimo metodika. Vietoj pasaulyje taikomų Tarptautinių ir Europos vertinimo standartų valstybinė priežiūros institucija kurs surogatinį metodikos pakaitalą – vertinimo standartų taikymo rekomendacijas. Kaip toje dainoje – viską valdžia išaiškins.

Valdžia ketina išaiškinti ne tik tai, pagal kokią metodiką reiktų vertinti turtą. Remiantis projektu, valstybinė priežiūros institucija taip pat kurs gaires, pagal kurias viešasis sektorius privalės rinktis turto vertintojus, o gyventojams ir verslui šios gairės bus rekomendacinio pobūdžio. T.y. valdžia nuspręs, kuris turto vertintojas geresnis, kuris – blogesnis.

Toks kuriamas valstybinio reguliavimo ir represinis kontrolės modelis yra tinkamas nebent veikiant planinės ekonomikos sąlygomis. Tačiau jis neabejotinai prieštarauja demokratinės valstybės principams.

Ar galima kitokia turto vertinimo sistemos pertvarka? Būtų įmanoma, jei Finansų ministerija laikytųsi Vyriausybės programoje deklaruojamų įsipareigojimų bei socialinio dialogo principų ir įsiklausytų į turto vertintojų bendruomenės balsą.

Užuot kūrus valstybinio reguliavimo aparatą, tikslinga sekti civilizuotų šalių pavyzdžiu ir turto vertinimo veiklos kontrolę patikėti profesinei savivaldai. Tokiu būdu būtų užtikrintas ne valstybinis reguliavimas, o savireguliacija. Būtent taip turto vertinimo sistemos priežiūra veikia JAV, Didžiojoje Britanijoje, daugelyje Europos Sąjungos šalių.