Pastatus ar jų dalis galima naudoti ne kartą

Vadovautis tvarumo principais vystant nekilnojamojo turto projektus, kuriant urbanistinę aplinką – neišvengiama ateitis, todėl turime kuo labiau prisijaukinti tokią mąstyseną, vystyti atitinkamas technologijas, persitvarkyti paskatų sistemą ir teisinę bazę, įsitikinęs D. Dargis. Tačiau tam reikia pamiršti požiūrį, kad norime tik statyti greitai ir kuo pigiau, negalvojant apie ilgalaikę perspektyvą.

Pranešime cituojamas D. Dargis atskleidė, kad pagrindinis principas, kuriuo „EIKA" vadovaujasi galvojant apie miesto erdves ir nekilnojamąjį turtą – pirmiausia įsivertinti, kas jau yra sukurta ir ką su tuo galima padaryti.

„Kai tik įmanoma, mes visada laikomės principo išsaugoti, kas yra, pertvarkant, pakeičiant atskiras pastatų dalis, galbūt transformuojant juos naujai paskirčiai. Galbūt pastatas, kuriame dabar esame, tai yra, buvęs fabrikas, ateityje gali būti transformuotas į biurus? O galbūt jis gali tapti viešbučiu, daugiabučiu, mokykla ar universitetu? Dairausi ir galvoju, ar galėtume šiame aukšte padaryti mažus biurus, o gal geriau sukurti erdvę didelei auditorijai? Visi šie dalykai ateina į galvą, kai kuriame, projektuojame pastatus. Svarbiausias mūsų principas – pastatai turi stovėtų kuo ilgiau, nes juk iš tiesų jie statomi kaip ilgaamžiai, kaip tos tūkstantmetės pilys, kuriomis visi žavimės", – kalbėjo jis.

„Impact Day“

organizatorių nuotr.

 

Žinoma, tenka susidurti ir su atvejais, kai pertvarkyti pastatus tampa nebeįmanoma galvojant apie jų alternatyvią paskirtį.

„Paimkime kaip pavyzdį situaciją, kai turime sandėlius, o norima paversti juos gyvenamąja vieta. Ar galima sandėlį paversti butais? Tikriausiai ne, nes jie turi labai gilias erdves. Taigi, matome, kad pastato struktūros, formos išsaugoti negalime. Bet gal tada galime išsaugoti medžiagas, pavyzdžiui, perdangos plokštes, kolonas? Perdangas, langus galbūt galima panaudoti kažkam kitam. Plytas galima pasilikti, išvalyti ir panaudoti naujame pastate. Tiesą sakant, lyginant senų ir naujų plytų kainas, skirtumo nėra – taigi, galite būti tvarūs, taupyti CO2 ir už tai nemokėti. Manau, kad visi to nori, tiesa?", – svarstė D. Dargis.

Sudėtingesnis klausimas – betoninių grindų plokščių išsaugojimas.

„Mes norėtume kranu nuimti betonines plokštes ir vėl jas panaudoti naujame pastate. Tai – jau sudėtingesnis iššūkis, nes jas reikia patikrinti, pažiūrėti, ar nėra įtrūkimų ir pan. Sudėtinga, bet įmanoma. Tik problema, kad dabartinėje teisinėje bazėje apie tai nieko nėra – tai yra tarsi tokia pilkoji zona. Juk šie klausimai būtų kitaip sprendžiami, jei galėtum gauti sertifikatą, kad gali šią medžiagą pakartotinai panaudoti ir taip sutaupyti daug CO2. Deja, kol kas sertifikavimas bei tikrinimas turi būti kartojamas iš naujo ir už tai turėsime mokėti papildomai", – aiškino jis.

„Perėjome šį procesą ir dabar tai kainuos turbūt penkis kartus brangiau, nei perkant naujas medžiagas, tačiau vis tiek norime tai padaryti kaip bandomąjį projektą, o ateityje kainų skirtumas, žinoma, sumažės", – įsitikinęs D. Dargis.

Pranešime pacituota Giedrė Skučaitė, tvarumo konsultantė, „Lendager" kompanijos Danijoje architektė, taip pat pabrėžė, kad svarbu suprasti esant skirtingas pakartotinio medžiagų panaudojimo kategorijas – kartais jų visai nereikia perdirbti, tik panaudoti kitais būdais, kartais – sumaišyti su kitomis, susmulkinti ir perdirbti ir pan.

Ji dalinosi kompanijos, kurioje dirba, patirtimi – jie statybų sektoriuje yra vieni iš nedaugelio, kurie diegia įvairias perdirbtas medžiagas, o vienas didžiausių iššūkių yra duomenų surinkimas, kad būtų iš tiesų galima įvertinti gaunamą naudą ar padaromą žalą.

„Impact Day“ organizatorių nuotr.

„Turime gerai žinoti, koks yra išmetamųjų teršalų kiekis, skirtas medžiagų perdirbimui ar atkūrimui, įsivertinti transportavimo, kitus aspektus. Turime būti išmintingi ir dėl to, kaip galime padidinti perdirbamų ar iš naujo panaudojamų medžiagų vertę, kad jos viršytų savo gyvenimo trukmę. Taip pat labai svarbu pernaudojant medžiagas daug dėmesio skirti toms, kurios dedamos į konstrukcijas, nes čia yra įkūnyti didžiausi CO2 kiekiai. Šioms sunkioms medžiagoms, pavyzdžiui, betonui, plienui, stiklui, gaminti reikia daugiausia energijos – taigi, turėtume kiek galime daugiau jas pernaudoti", – kalbėjo G. Skučaitė.

Paskatų sistema tvarumui nepritaikyta

Dargis vylėsi, kad tokie tvarūs medžiagų perdirbimo metodai atkeliaus ir į Baltijos šalis, tačiau neslėpė, kad tam vis dar trukdo nepalanki paskatų sistema.

„Impact Day“

organizatorių nuotr.

 

„Kalbant apie medžiagų perdirbimą, šis procesas dažniausiai yra toks, kad daugumai statybos įmonių ir vystytojų visiškai nėra jokių paskatų naudoti aukštos kokybės medžiagas, kurios galėtų tarnauti ilgiau. Jei dalyvaujate konkurse, net ir vyriausybiniame, pavyzdžiui, statyti mokyklą ar ligoninę, nėra pasakyta, kad jei naudosite medžiagas, kurios tarnaus ilgiau, gausite geresnius balus. Net atvirkščiai: iš esmės sakoma, kad kuo žemesnė jūsų kaina, tuo daugiau šansų, kad jūs laimėsite. Štai ir viskas", – kalbėjo jis.

„Bet pripažinkime, juk vadovautis tik žemiausia kaina – labai trumpalaikis mąstymas, tiesa? Turbūt iš asmeninių patirčių daugelis pastebėjote, kad įrenginiai sugenda, vos jiems pasibaigia metų ar dvejų garantija. Bet jei pradėtume galvoti, kad garantija turėtų būti 5 ar 10 metų, tai pakeistų visą pramonę, visą mąstymo būdą. Taigi, vienas tvaraus darbo nekilnojamojo turto projektuose būdas yra medžiagas perdirbti, o kitas – prailginti medžiagų eksploatavimo laiką, t.y. pernaudoti", – dėstė D. Dargis.

Pranešime pacituotas Jani-Mikael Kuusisto, „The Warming Surfaces Company" vadovas, pastebėjo, kad toks požiūris būdingas ne tik Lietuvai – su juo susiduria ir Suomija: „Vis dėlto gyvename pasaulyje, kuriame iki šiol buvo manoma, kad geriausi yra tie, kurie gamina kuo daugiau ir kuo pigiau. Tačiau laikai keičiasi ir visur matome šūkius, kad mažiau yra daugiau".

Domas Dargis.

„Eikos“ nuotr.

Tvariau – ne visada brangiau

Dargis pasakojo mėgstantis ieškoti pavyzdžių, kai tvarumas nekainuoja brangiau.

„Manau, kad lengviausia iliustracija tam yra atsinaujinančioji energija: saulės, vėjo energija daugelyje pasaulio dalių yra pigiausi energijos šaltiniai. Vakar klausiausi diskusijos, kurioje vienas gamintojas pasakojo gavęs pasiūlymą dėl tvarios saulės energijos, kuris buvo pigiausias iš visų jo gautų alternatyvų, bet, kaip pats prisipažino, jam prireikė dviejų savaičių įtikinti save, jog čia nėra jokios suktybės, kad čia tikrai niekas nepaslėpta ir tvarus būdas tikrai gali būti pigiausias", – juokėsi jis.

Tačiau toli gražu ne visais atvejais dar yra taip paprasta.

„Bet perėjimas prie tvarumo vyksta labai greitai. Todėl mums reikia naujų startuolių, mums reikia kurti naujas medžiagas ir didinti jų naudojimo mastą, kad jos būtų dar pigesnės. Taip mes palaipsniui tapsime vis tvaresni. Dabar jau matome tam tikrą pažangą medienos srityje. Pavyzdžiui, patikrinome, kad jei pastato fasadą padarysime iš medžio, jis nekainuos brangiau nei alternatyva. Taigi, ateityje galėsite statyti tvarius namus už tą pačią kainą. Ar klientai nori už tai mokėti daugiau? Ne, šiandien dar neturime tokios paklausos. Bet jei statysite tvaresnius pastatus, galėsite gauti daug geresnį bankų finansavimą", – dar vieną priežastį vadovautis progresyviu požiūriu į tvarumą įvardino D. Dargis.

Skučaitė taip pat paragino prisiminti, kad tvarumas liečia ne tik medžiagas, bet ir socialinius kultūrinius aspektus, tai yra, bendruomenes.

„Dalijimosi praktikos, sodų ir stogų įrengimas, bendruomenių sutelkimas į tai – juk iš tiesų mums, žmonėms, neskirta būti tik viduje. Taigi, kaip dėl to, kad į pastatus integruotume lauko zonas, biologinę įvairovę?", – kėlė klausimus ji.