Šios koncepcijos esmė siejama su nesaikingo vartojimo mažinimu, atsakinga žmonijos veikla, stengiantis, kad ji būtų kuo mažiau tarši ir kenkianti gamtai, gyvenamajai aplinkai. To pasiekti galima tik sąmoningai reguliuojant civilizacijos procesus, jautriai prisitaikant prie objektyvių aplinkybių, optimaliai naudojant žaliavas, siekiant visų išteklių natūralaus atsinaujinimo galimybių. Toks mąstymas simbolizuoja visuomenės brandą bei atsakomybę ateities kartoms. Galbūt taip būtų galima paaiškinti minimalizmo tendencijų įsivyravimą įvairiose kūrybos srityse: vaizduojamojo, taikomojo meno bei architektūros formose, nes tai atspindi individo sąmonės pokyčius ir bendras pasaulio raidos tendencijas.

Tvarumas architektūroje – labiau intuityvus pojūtis

Architektūros srityje, kalbant apie tvarumą, kol kas nėra susiformavusios aiškios, vieningos nuomonės, nors vyrauja intuityvus pojūtis, jog tai turi būti natūrali ir neišvengiama architektūros objektų savybė. Sakyčiau, vyrauja dvi gana prieštaringos alternatyvos.

Koks turi būti statybos rezultatas – išliekanti amžiams meno vertybė ar lengvai utilizuojamas darinys? Galima remtis istorijos pavyzdžiais – Egipto piramidės, mus pasiekusios po tūkstantmečių, senamiesčiai, sakraliniai pastatai ir pan. tebekuria dvasinę bei materialią pridėtinę vertę, spartina ekonomikos augimą, didina socialinį kapitalą ir šiandien. Kultūros palikimas saugomas valstybiniu lygiu, įtraukiamas į pasaulio vertybių sąrašus, juo didžiuojamasi, stebinami turistai, tai esminga daugelio šalių ekonomikos dalis.

Konkursui pasiūlyta S.Eidrigevičiaus muziejaus konversijos idėja. ARCHITEKTŪROS LINIJOS vizualizac.

Kairėje –
Nakagino kapsulių bokštas.

Kisho Kurokawa
architektūros studijos
(Japonija) nuotr.

 

Kita nuomonė – žmonių veiklos rezultatai turi atspindėti natūralių gamtos procesų kaitos ciklą – yra pradžia, turi būti ir pabaiga, materijos nuolat keičia savo būvį ir formas. Pastatai ir statiniai turi būti lengvai perstatomi, pritaikomi konkretiems poreikiams, o praradę aktualumą – lengvai išardomi ir perdirbami, jų medžiagas panaudojant naujoms statyboms.

Kuris kelias yra teisingesnis? Vieno atsakymo nerasime. Manyčiau, kad labai svarbi konkretaus objekto paskirtis ir kūrėjų pasiektas rezultatas. Kelionės Japonijoje metu sužinojome, kad ruošiamasi demontuoti metabolizmo pavyzdį – Kisho Kurokavos žymųjį Nakagino kapsulių bokštą. Dar būdami studentais matėme jį ant modernios architektūros knygų viršelių, žavėjomės to kūrinio drąsa ir originalumu, todėl šis praradimas pasirodė barbariškas. Vietiniai kolegos ramiai pakomentavo, jog tai yra natūralu – gyvenimas keičiasi, todėl senąją substanciją neišvengiamai keičia nauja. Jie saugo tik išskirtinės raiškos istorines šventyklas ir pan. Visa kita – atspindi gyvenimo tėkmę ir visuomenės poreikių kaitą. Supratome, kad tai yra tradicinė japonų kultūros ir rytietiškos pasaulėžiūros dalis, šis požiūris bei nebyliai nuosaikus likimo vertinimo fenomenas buvo juntamas kalbant net apie tuo metu neseniai įvykusios Fukušimos tragediją.

Kai prioritetas – greita investicijų grąža

Kalbant apie Europos vakarietiškas tradicijas ir susiklosčiusią kultūrą, akivaizdu, jog čia vyrauja kitoks vertybių supratimas. Pastatai, kuriuos projektuojant ir statant atsakingai, racionaliai naudotos ilgaamžės medžiagos, gyvuoja ir dabar. Dažniausiai jie tik restauruojami, kartais – rekonstruojami. Jų praradimas dėl karų, gaisrų, neatsakingų sprendimų, vertinamas kaip rimtas nuostolis, sukeliantis diskusijas dėl atkūrimo ir pritaikymo moderniems poreikiams. Prisiminkime Paryžiaus katedros tragediją ir tolimesnį jos likimą.

Vykdoma Planetariumo konversija, pritaikant STEAM centrui. ARCHITEKTŪROS LINIJOS vizualizac.

Vertindami šių dienų realijas, matome, kad iš tiesų dalis kasdienio naudojimo objektų (prekybos ir logistikos centrai, sandėliavimo angarai ir pan.) statomi tik verslo plano komerciniams poreikiams tenkinti. Architektūros raiškai statytojų keliami estetikos lūkesčiai būna minimalūs, todėl taikomos kuo paprastesnės konstrukcijos, o apdaila parenkama santykinai pigi, greitai atsiperkanti, mat svarbus statybos tempas, surenkamumas, prioritetas – greita investicijų grąža. Tokiu atveju, natūralu, kad verta pasisakyti už tokį tvarumą, kurį suprantame kaip nesudėtingą statinio išardymo, utilizavimo ar antrinio panaudojimo galimybę. Neturėtų kilti ir autorinių problemų, nes architektai, žinodami darbo tikslus ir vykdydami šį užsakymą, iš anksto turi numatyti ir apgalvoti tokios galimybės sprendimus. Įsimenantis tvaraus mąstymo pavyzdys – Šveicarijos parodų paviljonas pasaulinėje parodoje. Jis laikinai ekspozicijai buvo sudėtas iš medinių rąstelių, kuriuos vėliau nesunkiai išardė ir, parsivežę į savo šalį, panaudojo mediniams namams statyti.

Kita vertus, šiais laikais irgi statomi unikalūs objektai, kurie reikalauja didelių meninės ir inžinerinės kūrybos pastangų, jiems taikomi unikalūs konstrukcijų sprendimai, demonstruojama išskirtinė architektūros raiška. Taigi, jų sunaikinimas ateityje jau dabar atrodo kaip neįmanoma misija, tikėtina, kad jų vertė ateityje tik kils, jie reprezentuos mūsų dienų kultūros sampratą, galimai atsidurs registro sąraše, taps saugotinais objektais. Negi kas nors gali pasiūlyti juos formuoti taip, kad po kurio laiko būtų išardyti ir utilizuoti?

Sovietmečio statyba – griauti ar prikelti naujam gyvenimui?

Atskira tema – pokariu pastatyti sovietmečio objektai. Iki šiol tebediskutuojama dėl jų vertės. Dalis jų griaunami, kiti – apšiltinami, renovuojami pritaikant šių dienų poreikiams. Koks kelias geriau atitinka tvarumo sampratą? Juk statant iš naujo, lengviau sukurti funkcionalias, modernias struktūras, tačiau ar tikrai griovimas yra tvarus pasirinkimas? Išardytos konstrukcijos utilizuojamos arba išvežamos į sąvartynus, nes jos dažnai sunkiai pritaikomos naujoms statyboms. Yra tekę dalyvauti konkursuose, siūlant tvarias pastatų konversijos idėjas, tačiau visur, kur buvo nagrinėjama dilema „išsaugoti/griauti“ – visais atvejais laimėjo griovimo koncepcijos.

Vilniaus Sodų g. seno gyvenamojo namelio integravimas į naują objektą – ofisas su gyvenamosiomis patalpomis. ARCHITEKTŪROS LINIJOS nuotr.

Tebevyrauja prieštaringos nuomonės apie vadinamųjų miegamųjų mikrorajonų ateitį – griauti ar prikelti naujam gyvenimui? Pasaulio praktikoje yra įvairiausių sprendimų, reikia pasirinkti tinkamiausią konkrečiu atveju.

Kodėl nevalia pamiršti, kad lazda turi du galus

Ekologijos klausimai turi būti keliami vis aštriau, nes, priešingu atveju, verslo dinamika ir lengvesnio pelno siekiai gali pranokti gamtos išteklių tausojimo pastangas, neigiamai paveikti klimato kaitą.

Lietuvoje kasdienybe tapo pastatų energinis vertinimas. Nors renovacijos procesai vyksta gana lėtai ir sudėtingai, žmonės pajuto ekonominę naudą. Populiaru kalbėti apie „Žaliąjį kursą“, deklaruojant, kad tai ne tik moralinis imperatyvas, bet ir ateities verslo sėkmės garantas. Tai apima atsinaujinančius energijos šaltinius (pvz.: gauta iš vėjo, saulės, vandens, biomasės, geoterminė energija) bei taupesnį jos panaudojimą, išmetamų dujų kiekio ir šiltnamio efekto mažinimą, anglies dioksido poveikio neutralumą.

Kita vertus, mokslininkai iki šiol tebediskutuoja apie įrenginių, taikomų atsinaujinančios energijos industrijoje, tvarumą, jų utilizacijos ir perdirbimo problemas, ieškoma tobulesnių šios problemos sprendimų. Dabar siūloma kaupti tokias atliekas, palaukti geresnių laikų, naujų technologijų ir pan.

Visi žinome vadinamąjį energijos tvermės dėsnį bei liaudies išmintį, kad lazda turi du galus, taigi visas naujoves reikia vertinti profesionaliai, įsigilinant į jų teigiamas ir neigiamas puses, diegti nuosekliai ir atsakingai.