„Šiuo metu nemažai verslų ieško objektyvių susitarimo su perkančiosiomis organizacijomis galimybių dėl vienų ar kitų sutarties sąlygų pakeitimo. Galima pastebėti, kad tai vyksta gana rezultatyviai, nes perkančiosios organizacijos linkusios bendradarbiauti. Svarbiausia yra įsigilinti į kiekvieną konkrečią situaciją ir surinkti įrodymus, kad pabrangimas yra objektyvus, neišvengiamas, nenumatytas ir iš esmės keičiantis sutarties šalių pusiausvyrą“, – komentuoja advokatų kontoros „Magnusson“ partneris Marius Endzinas.

Tariamasi dėl kainų ir terminų

Advokatas aiškina, kad sutarčių brangimą šiandien sąlygoja įvairios priežastys. Pavyzdžiui, brangstant kurui kyla ir kitų susijusių paslaugų kainos. Arba teikiant pasiūlymą buvo planuojama žaliavas gauti iš Baltarusijos, dabar dėl taikomų sankcijų to padaryti nebeįmanoma, o žaliavos iš kitų šalių – brangesnės.

„Ypač su žaliavų išbrangimu susiduria statybų sektorius. Statybinių medžiagų iš Rusijos ar Baltarusijos tiekimas sustabdytas, be to, ir patys medžiagų tinkamumo dokumentai nebegalioja. Tokioje situacijoje kažkokios stebuklingos išeities nėra – reikia kuo greičiau susirasti, kuo pakeisti trūkstamas žaliavas, arba bandyti susitarti su perkančiąja organizacija dėl sutarties peržiūrėjimo ar nutraukimo“, – sako M. Endzinas.

Vieni dažniausiai svarstomų yra kainų pakeitimai – tiek konkrečios vienos kainos, tiek bendrai kainodaros taisyklių. Paprastai sutartyje būna numatytas kainos peržiūros mechanizmas, kuris pasikeitus situacijai, gali tapti neadekvačiu. Pavyzdžiui, jei sutartyje yra nuostata, kad kaina peržiūrima kartą per metus, galima ją keisti į kartą per 3 mėn. Taip pat gali būti nuostata, kad sutarties kaina peržiūrima atsižvelgiant į kokį nors statistinį indeksą, tad šiam tapus neadekvačiu, jį galima pakeisti į aktualesnį.

„Viešųjų pirkimų tarnyba kalba apie tai, kad kai kuriais atvejais būtų protinga nuo tam tikro statistinio indekso, kuris visada yra orientuotas į praeitį, tad „vėluoja“, pereiti prie tiesioginio kainos pririšimo prie biržos: grūdų, energetikos ir panašiai, kas aktualu konkrečios sutarties atveju“, – akcentuoja advokatas.

Sutarčių pakeitimai gali būti nebūtinai susiję su kaina. Kai kuriais atvejais, jei apsunkinanti aplinkybė yra laikina, pakankamas gali būti sutarties termino pailginimas, pvz., vykdytojas susirado alternatyvą ankstesniam tiekėjui, bet prekę gaus vėliau.

Vykdytojui neprivalo būti garantuotas sutarties nenuostolingumas, visus pabrangimo kaštus perkeliant perkančiajai organizacijai. Reikia individualiai vertinti, kiek rizikos buvo įmanoma numatyti pasiūlymų pateikimo metu, kiek šios rizikos savo pateiktu pasiūlymu tiekėjas prisiėmė.

Galutinis žodis – perkančiosios organizacijos

M. Endzinas įsitikinęs, kad tariantis dėl sutarties pakeitimų didesnė sprendimo galia atitenka perkančiosioms organizacijoms.

„Jos turi pasirašytą sutartį su konkrečiomis sąlygomis. Kol sutartis nepakeista, ją tiekėjas privalo vykdyti, o nevykdydamas rizikuoja sankcijomis: baudomis, delspinigiais, sutarties nutraukimu, įrašymu į „juodąjį“ tiekėjų sąrašą. Sutarties keitimo nenaudai gali veikti ir žmogiškasis faktorius. Keisdamas sutartį, perkančiosios organizacijos atstovas rizikuoja atsakomybe, kurią tektų prisiimti, jei būtų pripažinta, jog pakeitimas nebuvo būtinas ir perkančiajai organizacijai naudingas“, – nuomone dalijasi jis.

Nepritariančiųjų sutarties keitimui pusėje yra ir Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) formuluotės, ir ligšiolinė teismų praktika, pagal kurią į keitimus žiūrima labai atsargiai. Pasak advokato, tai normalu – jeigu būtų leidžiama laimėti vienomis sąlygomis, o tada lengvai jas pasikeisti į palankesnes, atsirastų piktnaudžiavimų.

Vis dėlto reikėtų neperlenkti lazdos ir perkančiosioms organizacijoms. Tiekėjui sutarties vykdymas gali tapti tiek nebenaudingas, kad jis tiesiog nebeturės pinigų, skelbs nemokumą.

„Tokiu atveju perkančioji organizacija rizikuoja likti be rezultato arba jis stipriai nutols. Teks ieškoti, kas galėtų pabaigti projektą, bet kuriuo atveju išaugs projekto kaina, nes naujas tiekėjas nesutiks dirbti nerealiomis sąlygomis. Tad jeigu perkančiosios organizacijos interesas yra realus rezultatas, tai protinga būtų siekti sutarties išsaugojimo: derėtis, adaptuoti sąlygas pasikeitusiai situacijai“, – pataria M. Endzinas.

Idealiu atveju jis vadina įsivertinimą, kad sąlygos gali kisti, dar pirkimo rengimo etape. Nors kai kurios rizikos objektyviai negali būti numatytos, bet mokymasis iš jau buvusių situacijų, lankstesnis požiūris į sutarties korekcijas praverstų.

Ko reikalauja įstatymas?

Net jei perkančioji organizacija sutiktų keisti viešojo pirkimo sąlygas, atvejus, kada teisėtai galima tai daryti, riboja VPĮ.

„Dažniausia situacija šiuo metu – kai sutarties vykdymas nenumatytai išbrango, o esamos kainodaros taisyklės jo neapima. Tam, kad sutartį būtų galima pakeisti, VPĮ numato keleto aspektų įvertinimą ir pagrindimą, kurį turi atlikti tiekėjas“, – komentuoja M. Endzinas.

Pirmiausia reikėtų įsivertinti, kokios aplinkybės egzistavo pirkimo pradžios, pasiūlymų pateikimo, sutarties sudarymo metu. Tiekėjas turėtų įrodyti, kad susiklosčiusių aplinkybių jis tuo metu objektyviai negalėjo numatyti.

Ne mažiau svarbus atsakymas į klausimą, ar tiekėjo tiekiamų, paslaugoms ar darbams naudojamų medžiagų ar įrenginių kaina padidėja iš esmės, o toks kainos pokytis nėra įprastas. Kainų augimas, neviršijantis įprasto kasmetinio kainų lygio kilimo, nebūtų laikomas aplinkybe, kurios nebuvo galima numatyti.

Kiti svarstytini aspektai, lemiantys, ar sutarties sąlygos gali būti pakeistos tiekėjo naudai, yra kainai įtaką darančių aplinkybių atsiradimas tik po sutarties sudarymo, negalėjimas tų aplinkybių sutarties sudarymo metu protingai numatyti, jų kontroliuoti, prisiimta aplinkybių atsiradimo rizikos, įvertinimas, kokią įtaką pokytis kainų rinkoje daro konkrečios ketinamos pakeisti sutarties kainai.