Unikalus trikampio formos kvartaliukas, kurį sudaro 22 moderno (secesijos) stiliaus dviaukščiai ir triaukščiai namai, neseniai Kultūros ministro Simono Kairio įsakymu paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, praneša Kultūros paveldo departamentas (KPD).

Į Kultūros vertybių registrą šis kvartalas, kaip regioninio lygmens kultūros paveldo objektas buvo įrašytas dar 1992 m., tačiau valstybės saugomo objekto statusas suteiktas tik dabar. Dėl tokio statuso suteikimo, suprasdami objekto vertę, praėjusių metų rudenį į KPD kreipėsi antrojo kolonijos namo savininkai. Pradėjus skelbimo valstybės saugomu procedūras buvo pagalvota ir apie kitus kolonijos namus. Dėl viso komplekso išskirtinės XIX a. pab. – XX a. pr. moderno architektūros KPD specialistai pasiūlė tokį statusą suteikti visam Kražių kolonijos kompleksui.

Šis Vilniuje 1911–1913 metais pastatytas Kražių vartalas buvo labai modernus. Valickių šeimos archyvo nuotr.

Tiek į Kultūros vertybių registrą įrašytiems objektams, tiek paskelbtiems valstybės saugomais, praneša KPD, bendri paminklosauginiai reikalavimai yra beveik vienodi, tačiau yra vienas skirtumas: kultūros paveldo objektą paskelbus valstybės saugomu, atsiranda galimybė valstybės lėšomis prisidėti prie objektų tyrimų bei tvarkybos darbų. Privačių kultūros paveldo objektų savininkai, investavę savo lėšas į kultūros paveldo objektus, gali pretenduoti į kompensavimo programos lėšas. Pagal patvirtintas taisykles, valstybės saugomų objektų tyrimų darbai gali būti kompensuojami 100 procentų, mūrinių objektų tvarkybos bei projektavimo darbai – nuo 30 iki 50 procentų.

Kražių kolonijos išskirtinumas

Kražių kolonija buvo paskutinė kolonija, kaip skelbia KPD, pastatyta J. Montvilos (1850–1911) iniciatyva. 1896–1913 m. jis inicijavo dar keturių tokių kolonijų statybas savo turimuose sklypuose gražiose Vilniaus apylinkėse – dvi Naujamiestyje, Šnipiškėse, Rasų gatvėje. Jas buvo galima vadinti naujomis urbanistinio miesto modelio dalimis. J. Montvila jas nusižiūrėjo besimokydamas Peterburge, Vienoje ir Berlyne bei keliaudamas Belgijoje.

Tuščioje vietoje greta Lukiškių aikštės buvo suformuotas kvartalas su suskirstytais sklypais, kuriuos įsigijo J. Montvilos įsteigta Miesto valdybos Butų įrengimo draugija. 21 sklypas atiteko atskiriems draugijos nariams, 1 buvo skirtas bendrai skalbyklai ir sargo namui, 2 sklypai liko laisvi. 1911 m. draugija surengė namų projektų parodą ir pradėjo statybos darbus. Projektų autoriais greičiausiai buvo Augustas Kleinas (1870-1913?), po parodos tęsęs draugijos užsakytą darbą, ir Vaclovas Michnevičius (1866-1947), kuris autobiografijoje mini, jog projektavo namus J. Montvilos kolonijai Lukiškėse. Projektus galėjo pateikti ir Vladislovas Stipulkovskis (1866-1927), dirbęs kartu su A. Kleinu bendrame biure. Visa statybos dokumentacija ruošta bendrai – Labdarybės draugijos vardu.

Namai dviaukščiai ir triaukščiai. Įvairių stilių elementai sudaro modernui būdingas kompozicijas. Tarp gatvių ir namų yra darželiai su gėlynais ir želdiniais (analogiški kitoms miesto kolonijoms). Visi namai su rūsiais, daugelis su mansardomis ir ūkiniais priestatais iš kiemo pusės. Pirmasis aukštas dažniausiai susideda iš svetainės, darbo kambario, valgomojo. Plačiais langais, erkeriais ir balkonais siekta išplėsti patalpų vidaus erdvę, optiškai sujungti interjerą su aplinka. Namų fasadai individualizuoti, kartu dera tarp savęs, asimetriški, žaismingi. Įvairaus didumo ir formų langų ir durų angos, balkonai išdėstyti nevienodais atstumais, skirtingame aukštyje. Meniniu požiūriu ši kolonija yra išraiškingiausia, nes architektai sėmėsi idėjų iš angliškų kotedžų. Namai turėjo bendrą vandentiekio siurblinę su vandens biologinio valymo įranga.

Anksčiau vienas namas buvo skirtas vienai šeimai, o sovietmečiu namai buvo padalyti į butus.

Namų fasadai – skirtingi, bet tuo pačiu dera tarpusavyje, yra asimetriški, žaismingi: įvairaus dydžio ir formų langai, durys, balkonai išdėstyti nevienodais atstumais, skirtingame aukštyje.

Aguonų gatvės kolonija

Ši kolonija, kaip skelbia KPD, J. Montvilos pastatyta pirmiausiai (1896-1899 m.) prie dabartinių Aguonų, Šaltinių ir Mindaugo gatvių. Inžinierius architektas V. Stipulkovskis suprojektavo pirmuosius 11 namų, iš kurių šeši priklausė Vilniaus žemės banku. Aguonų g. 13 namo antrame aukšte (buvusi Makarjevo g. 15) penkerius metus (1912-1917) gyveno tuo metu Žemės banke dirbęs Lietuvos valstybės visuomenės ir kultūros veikėjas, tuometinis Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti vadovas, Lietuvos Tarybos pirmininkas, 1918 m. vasario 16-osios nepriklausomybės akto signataras, būsimasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Jo namuose rinkdavosi miesto inteligentija, Lietuvos tarybos nariai, buvo aptariami kovos už Lietuvos nepriklausomybę strateginiai žingsniai. Taip pat 1913-1914 m. namo gyventojų sąrašų duomenimis, pirmame aukšte gyveno 1909 m. Žemės banke pradėjęs dirbti 1918 m. vasario 16-osios nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška.

Rasų kolonija

Į Kultūros vertybių registrą kaip kultūros paveldo vietovė yra įrašyta ir Vilniaus miesto istorinė dalis, vadinama Rasų kolonija. Vilniaus Žemės banko direktorius J. Montvila žemę Rasų kolonijai 1898 m. nusipirko iš Veronikos Ziberg-Plater. Šioje vietoje dar XVIII a. buvęs parkas ir sodas, XIX a. posesija priklausė grafams Čapskiams. Kuriantis Rasų kolonijai, didžioji dalis parko išparceliuota sklypais, nutiestos naujos, stačiais kampais susikertančios gatvės - Baltstogės, Vitebsko, Mogiliovo (Mielagėnų), Radomo (Švenčionių) ir Gervėčių. Ekonomiškesniems (pigiausiems) butams pastatytas dviaukštis korpusas, sudarytas iš 18-os vienodų blokuotų sekcijų (1898 m. archit. V.Stipulkovskis, Švenčionių g. 1-35). Kiekvienai sekcijai prie gatvės atitvertas kiemelis ir 1,4 a. už namo.

Daugiausiai kolonijoje statyta dvibučių sodybinio pobūdžio namukų - su dviem atskirais įėjimais, langinėmis užveriamais langais, vientisu dvišlaičiu stogu. Pagal V.Stipulkovskio projektą dešimt tokių namų išliko prie giluminių kolonijos gatvelių. Kiekvienas savininkas čia turėjo 12-15 arų sklypą. Pagal A. Kleino projektus penki 2 a. keturbučiai namai pastatyti 1899-1900 m. Vienaukščiai kotedžai pastatyti aštuoni (1900 m. A. Kleino projektas). Prie šių kotedžų savininkai turėjo ne mažesnius kaip 3 a. sklypus. Tris komplekso namus V. Stipulkovskis projektavo individualiai.

Rasų kolonija pastatyta per 4 metus (1898-1902 m.). Šalia Rasų kolonijos pagal 1903 m. A. Kleino sudarytą projektą iškilo generolo majoro A.Mušnikovo vila (P.Višinskio g. 27).

Jovaro, Pohuliankos kolonija

Ši kolonija J. Montvilos iniciatyva pastatyta 1897 m. Ji užima 1,7 ha plotą tarp dabartinių Čiurlionio, Jovaro ir Basanavičiaus gatvių. Keli iš čia sklypus įsigijusių asmenų buvo banko tarnautojai (ūkio dalies vedėjas Viktoras Godlevskis, registratorius Bogdanas Polonskis, pats Montvila ir kt.). Sudarydamas galimybę pasistatyti atskirus namus inteligentijai ir bankų tarnautojams, Montvila rėmė vietinių gyventojų sluoksnį, kuris nepasižymėjo lojalumu cariniam režimui. Daugumą namų suprojektavo V. Stipulkovskis, kuris iškart po studijų Rygos politechnikos institute ėmė bendradarbiauti su J. Montvila (gali būti, jog pastarasis rėmė V. Stipulkovskio 1896-1897 metų keliones po Paryžių, Vieną, Italijos miestus).

Šnipiškės, vadintos Piromontu

Vilniaus aktuose Šnipiškės minimos XVI a. 1536 m. karaliaus Žygimanto I patvarkymu, kai čia buvo pastatytas pirmasis tiltas per Nerį. XVI a. susiformavo pagrindinės Šnipiškių priemiesčio gatvės – Ukmergės ir Kalvarijų. Iki XIX a. II p. Šnipiškės vystėsi menkai. 1875 m. sudarytas Vilniaus miesto perspektyvinis planas, kuriame buvo numatyta Vilniaus miesto plėtra šiaurės kryptimi, o nagrinėjamąją teritoriją (tuo metu vadintą Piromontu) nuspręsta užstatyti mūriniais gyvenamaisiais namais. Bankininkas J. Montvila šioje vietoje sumanė pastatyti gyvenamųjų namų koloniją. Pagal 1898 m. V. Stipulkovskio ir 1899 m. ir 1900 m. A. Kleino paruoštus projektus 1900 m. suformuotas kolonijos užstatymas.