„Maždaug prieš metus Katedros kunigai nusprendė, kad reikėtų pasirūpinti šios paskutinės neatvertos Vilniaus arkikatedros koplyčios atnaujinimu ir atvėrimu Katedros lankytojams. Žinią džiugiai sutiko tiek bendruomenės nariai (jų lėšomis ir buvo sutvarkyta ši koplyčia), tiek Vilniaus miesto gidai, laukdami, kada šį baroko perlą bus galima lankyti“, – pasakoja pranešime cituojamas Vilniaus arkikatedros vikaras, koplyčios atnaujinimo globėjas kun. Mozė Mitkevičius.

Valdovų amžino poilsio vieta

Arkikatedros Valavičių koplyčia yra ne tik religinis, bet ir kultūrinis bei istorinis paveldas. Kadaise čia ilsėjosi ne vieno karališkosios giminės atstovo palaikai. 1473 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio rūpesčiu koplyčia buvo statyta kaip karališkosios šeimos kapavietė, todėl iš pradžių vadinta Karališkąja.

Vilniaus arkivyskupijos nuotr.

Šioje koplyčioje buvo saugomi Lietuvos valdovų palaikai, čia ilsėjosi Kazimiero Jogailaičio žmona Elžbieta Habsburgaitė, Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaitė. Jos kriptoje buvo palaidotas ir karalaitis Kazimieras. Vėliau, jį pradėjus gerbti kaip šventąjį, Lenkijos ir Lietuvos valdovas Zigmantas Vaza nusprendė šventojo palaikus perkelti į didesnę koplyčią, kuri priklausė Vilniaus vyskupui Eustachijui Valavičiui ir jo giminei, o Valavičiams duoti Karališkąją koplyčią.

„1636 m. iškilmingai perkėlus šv. Kazimiero palaikus į jam suprojektuotą ir dedikuotą koplyčią, Karališkoji koplyčia gavo naują pavadinimą. 1783 m. Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pavedimu Katedra buvo rekonstruota pagal architekto Lauryno Gucevičiaus (Masiulio) projektą. Šventovės išorė ir vidus įgijo brandaus klasicizmo bruožų, tačiau šios dvi koplyčios liko nepaliestos ir jau vien tuo unikalios. Valavičių (Karališkojoje) koplyčioje yra išlikęs nuostabus barokinis altorius, kupolą puošiantys lipdiniai, freskos. Altoriuje – XVII a. nežinomo autoriaus nuostabaus grožio, malonėmis garsėjantis Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Koplyčios kairėje pusėje – paminklinė lenta su vyskupo Eustachijaus Valavičiaus biustu, o koplyčios kairėje – Juozapo Smuglevičiaus paveikslas „Šv. Jonas Nepomukas priešais Vaclovą IV“, – apie tai, kuo ypatinga Valavičių koplyčia, pasakoja kun. M. Mitkevičius.

Ant pastolių ir po jais darbavosi kunigai

Kaip teigia koplyčios restauravimo globėjas kun. M. Mitkevičius, Valavičių koplyčios grožis ir kultūrinis palikimas gali pasitarnauti ir žmonių tikėjimui, todėl ši vieta tikintiesiems yra ne mažiau reikšminga nei žmonėms, besidomintiems religiniu, kultūriniu ar meniniu paveldu.

Anot Vilniaus arkikatedros vikaro, prie koplyčios parengimo ir restauravimo darbų prisidėjo nemažas būrys žmonių – jiems talkinant ir su jais tariantis buvo priimami sprendimai ir ieškoma būdų juos įgyvendinti.

„Reikėjo galvoti apie apšvietimą, altoriaus ir grindų sutvarkymą. Esu labai dėkingas Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio Paveldo muziejaus direktorei Ritai Pauliukevičiūtei, to paties muziejaus vyriausiajai restauratorei Indrajai Kubilytei-Bogan, Vilniaus arkivyskupijos dailininkui-ekspertui Vytautui Tracevičiui, arkikatedros zakristijonui Antanui Kavoliukui už koplyčios apšvietimo darbus, bendruomenės nariams už talką valant koplyčią, o ypač už aukas, kuriomis ir buvo galima atlikti tuos minimalius darbus. Vilniaus arkivyskupijos meno komisija ieškojo sprendimų, kaip atstatyti altorių, kruopščiai rinko medžiagas. Neapsieita ir be įvairių konsultacijų, esu labai dėkingas Lietuvos ambasadorei prie Šv. Sosto Sigitai Maslauskaitei-Mažylienei už vertingus patarimus. Galiausiai ir visiems Arkikatedros kunigams, kurie darbavosi ant pastolių arba po jais. Žinoma, norėjosi koplyčią atverti kuo greičiau, bet tokie darbai greitai nevyksta. Tad užtrukome metus, bet, ačiū Dievui, pavyko.“