„Paskutiniu metu mediacijų procesų padažnėjo. Kadangi mediacija mūsų šalyje dar yra pakankamai naujas dalykas, tai iš pradžių ir žmonių suvokimas apie ją buvo ribotas. Šalys nesuprasdavo, kas tai yra ir kodėl turėtų šia alternatyva pasinaudoti. Tiesiog įsivaizduodavo, kad vienintelis ginčo sprendimo būdas yra eiti teismo keliu. Dabar galima drąsiai pasakyti, kad yra kitas kelias surasti ginčo sprendimo būdą“, – galimybe besibylinėjančioms šalims pasiūlyti konfliktą spręsti ne teismo būdu džiaugiasi Kauno apylinkės teismo Civilinių bylų teisėja Kristina Imbrasienė.

Vilniaus apylinkės teismo teisėja Aistė Petrevičienė teigia raginanti šalis gerai apgalvoti savo ginčo argumentus ir dažniau rinktis būdą patiems pasiekti aukso viduriuką.

„Prisimenu bylą dėl žalos atlyginimo. Atstovas buvo valstybė, o ieškovas buvo asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo ėmęsi akivaizdžiai neteisingų veiksmų. Iš ieškinio buvo aišku, kad prašoma priteisti tokios žalos, kurios ieškovas nebuvo patyręs, bet ir valstybė iš pradžių nelabai norėjo pripažinti savo kaltės, kad pareigūnai padarė kažką netinkamo. Ir toje byloje tiek ieškovas pasvėrė, kiek turi įrodymų, tiek atsakovas tyliai sau, matyt, įsivertino, ir mano įkalbėtos šalys pasirinko teisminę mediaciją, iš kurios sugrįžo su taikos sutartimi“, – prisimena aplinkybes teisėja.

Reikalingas švietimas

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Artūras Driukas pabrėžia, kad šiam procesui dar labai reikalinga sklaida, kad žmonės visų pirma sužinotų, kas yra mediacija ir kada ją galima rinktis. Jis pats mediacijos pradžioje visada skiria laiko pateikti informaciją šalims, kas tai per fenomenas ir „su kuo tai valgoma“, nes žmonės nežinodami baiminasi.

„Aišku, dabar advokatai daugiau žino apie mediacijos procesą ir ne tik nebėra kliūtis, bet dažnai ir padeda klientams, paskatina rinktis mediaciją ginčo sprendimui. O jos metu taip pat dirba su klientu, paragina nebūti užsispyrusiu bei įvertinti siūlomas naudingas sąlygas“, – savo patirtimi vadovaujasi teisėjas ir aktyvus mediatorius A. Driukas.

Advokatų įtaką šalių apsisprendimui akcentuoja ir Vilniaus apylinkės teismo teisėja Donata Kravčenkienė.

„Aš esu įsitikinusi, kad advokatai turi didžiulę įtaką šalims. O advokatų, skatinančių šalis susitarti, tikrai yra. Galėčiau sudaryti sąrašą tų, kurių pavardes pamačiusi byloje, aš žinau, kad bus net ne mediacija, o ko-mediacija, t.y. kai medijuoja du ir daugiau mediatorių, ir iš karto žinau, kad tokia mediacija bus sėkminga“, – patirtimi dalijasi D. Kravčenkienė.

„Būna ir užgautų ambicijų atvejų. Mano nagrinėtoje byloje tarp rangovo ir subrangovo vienos pusės atstovas pareiškė, kad mielai pasirinktų mediaciją, tačiau kita pusė yra itin užsispyrusi blogąja prasme. Ir tai išgirdęs labai asmeniškai sureagavo kitos šalies atstovas, atsakęs, kad nenori pasirodyti teisme iš neigiamos pusės, todėl būtinai sutiksiąs rinktis teisminę mediaciją. Tad įvairios žmogiškos ambicijos kartais taip pat suveikia“, – prisimena A. Petrevičienė.

Kas nulemia žmonių pasirinkimus

A. Petrevičienė išskiria, kad pirmiausiai rinktis mediaciją paskatina šalių noras bendradarbiauti. O D. Kravčenkienė priduria, kad toks nusiteikimas yra ir vienas svarbiausių mediacijos sėkmės elementų.

„Mediacijos sėkmę lemia daugybė faktorių, kurių mes dažnai net neįtariame. Be jokios abejonės, tai yra pačių šalių noras sutarti. O to siekti šalys gali dėl įvairiausių paskatų. Iš praktikos galiu atskleisti, kad dauguma suvokia, jog turint vaikų jiems ir toliau teks bendrauti, kiti nori kuo greičiau viską baigti, nes abu turi naujus partnerius ar netgi laukiasi. Dar kiti mediaciją vertina pragmatiškai – taip greičiau ir pigiau. Kai žmonės ateina nusiteikę susitarti ir nusileisti, tai jau yra dalis sėkmės“, – pasakoja D. Kravčenkienė.

A. Petrevičienė mano, kad konfidencialumo taisyklė, galiojanti mediacijos procesui, yra svarbus aspektas, turintis įtakos mediacijos proceso pasirinkimui.

„Teismo proceso metu šalys dažnai nenori atskleisti tikrų faktinių aplinkybių. Kartais, norėdamos atrodyti geriau negu yra iš tikrųjų, stengiasi kai kurias aplinkybes nuo bylą nagrinėjančio teisėjo nuslėpti. O mediacijoje galioja taisyklė – kas nutinka joje ir lieka joje. Tad šalys jaučiasi laisviau. Tada teismo mediatorius, žinodamas kas nutiko iš tikrųjų, girdėdamas tiek vienos, tiek kitos šalies versijas taip pat gali labiau padėti išspręsti konfliktą. Taigi, šalys, žinodamos apie konfidencialumo taisyklę, lengviau apsisprendžia eiti į mediaciją ir teismo mediatoriui papasakoti visas faktines aplinkybes“, – aiškina A. Petrevičienė

Pasak teisėjos, kadangi mediacija yra dar pakankamai naujas dalykas Lietuvoje, kartais nueiti į jos sesiją šalis paskatina tiesiog elementarus žmogiškas smalsumas.

„Vieną iš tokių atvejų galiu paminėti, kai buvo nesutvarkytas daugiabučio namo pastato stogas taip, kaip reikia. Tikėtina, kad buvo netinkamai organizuoti darbai. Viršutinio aukšto gyventojai buvo užpilti lietaus vandens. Ir pastato gyventoja kreipėsi į teismą prašydama priteisti žalą iš daugiabučio namo administratoriaus. Teismo posėdžio metu, kai aš papasakojau ir pasiūliau perduoti bylą teisminei mediacijai, net iš jų pačių akių mačiau, kad susidomėjo ir suveikė visiškai žmogiškas smalsumas pabandyti. O tas pabandymas buvo iš tiesų sėkmingas, šalys grįžo su taikos sutartimi ir man liko tik su ta sutartimi dirbti“, – dar vienu sėkmės atveju dalijasi A. Petrevičienė.

Šeimos bylose teisminė mediacija dažnai pasirenkama dėl ekonomiškumo. Šiose bylose ginčo sumos būna pakankamai didelės. Pavyzdžiui, šalys dalijasi butą, jo vertė pakankamai didelė. O kai sudaroma taikos sutartis, dar ir nereikia mokėti dalies žyminio mokesčio.

„Šalys tiesiog skaičiuoja – daug pigiau nueiti į keletą teisminės mediacijos sesijų ir pasiekti gerą rezultatą bei nemokėti žyminio mokesčio, negu bylinėtis ir turėti kartais emociškai skausmingą procesą. O ir bylos išnagrinėti per vieną teismo posėdį neįmanoma. Tada vėl ir vėl reikia grįžti į tas pačias emocijas. Tikėtina, kad pirmos instancijos sprendimas nebus vienai ar kitai pusei palankus, o gal netgi abidvi šalys bus nepatenkintos tuo sprendimu. Tada tas procesas dar užsitęsia... Dėl to kartais ir taupumo aspektas suveikia ir šalys nusprendžia vis dėlto rinktis mediaciją“, – teigia A. Petrevičienė.

Teisėja K. Imbrasienė priduria, kad taikus sprendimo būdas šeimos bylose yra ypač svarbus. Todėl ypatingai dažnai tokiose bylose ji pati ir kiti teisėjai siūlo ginčą spręsti mediacijos būdu.

„Visą laiką siūlome, kad šalys pabandytų susitarti gražiuoju, ypač kai tai liečia vaikus. Šalys išvengia konflikto, tarpusavio ginčų bei priverstinio sprendimų vykdymo. Tai labai aktualu šeimos bylose“, – sako K. Imbrasienė.

Daugiau apie teisminę mediaciją galite sužinoti čia.