Centrinėje sostinės dalyje esantis 6 pastatų Lukiškių kompleksas nuo pat akimirkos, kai buvo paskelbta apie patalpų atlaisvinimą, sulaukė didžiulio visuomenės ir verslo dėmesio. Visų akys nukrypo į unikalią vietą, o, vadovaujantis rinkos dėsniais, tai reiškia, kad dabar yra palankiausias metas turtą realizuoti. Kartu tai ir išskirtinė galimybė miestui padovanoti naują traukos objektą bei atgaivinti šiuo metu gyvybės stokojančią vakarinę Gedimino prospekto dalį.

Norint geriausios rezultato, reikės bendradarbiauti

Vis dėlto, nors optimizmo daug, o dėmesio iš visuomenės ir NT plėtotojų šiam valstybiniam objektui dar daugiau, viskas nevyks taip greitai. Tam, kad ledai pajudėtų (o jie judinami jau ne pirmą kartą), reikėtų veikti pragmatiškai ir priimti racionalius sprendimus. Būtina rasti balansą tarp kultūros vertybių išsaugojimo, istorinės vertės ir ekonominio patrauklumo potencialiems investuotojams.

Nuo šio balanso – aiškios institucijų pozicijos Lukiškių ateities klausimu – priklauso finansinė nauda, kurią valstybė gali gauti realizavusi buvusio kalėjimo kompleksą, įvertinusi savo interesų ribas. Susitarus dėl dalies patalpų pritaikymo valstybės reikmėms (jei toks poreikis iš tiesų yra), reikės galvoti apie ekonominį aspektą.

Radus geriausią konceptualų sprendimą turto panaudojimui, bus skelbiamas aukcionas – pastatų kompleksas (ar jo dalis) bus nupirkta už tuo aukštesnę kainą, kuo statytojas iš jo galės gauti daugiau finansinės grąžos, o tą jis apskaičiuoti gali turėdamas kuo daugiau informacijos: žinodamas pastatus, kuriems būtina rekonstrukcija, o kuriuos galima griauti.

Matematika paprasta: kuo daugiau apribojimų, draudimų, kuo daugiau reikalavimų pastatų rekonstrukcijai (o tai apie 10–15 proc. brangiau nei naujų pastatų statyba), tuo mažesnę sumą investuotojas galės skirti komplekso pirkimui. Ir tuo mažesnė finansinė nauda iš sandorio valstybei.

Vis dėlto iš šio turto gautos lėšos bus panaudotos miestui. Tad gauti kuo didesnę finansinę naudą aktualu tiek institucijoms, tiek kiekvienam miestiečiui.

Dažnas tokių valstybės projektų aspektas – reikalavimas mainais už turto įsigijimą papildomai investuoti į kažkokią infrastruktūrą, susijusią su šiuo objektu. Tarkime, įrengti muziejų arba skverą. Tačiau visi investuotojai žiūri paprastai – išlaidų gali būti, tačiau jas įsivertinsime ir vėliau atitinkamu dydžiu sumažinsime turto kainą savo pasiūlyme.

Todėl pasiūlymas valstybei – pirmiausia kiek įmanoma tiksliau įsivertinti poreikius – pavyzdžiui, ar šioje vietoje tikrai reikalingas muziejus, jei jame apsilankys keli šimtai žmonių per metus? Jei taip – tam reiktų skirti atitinkamą ploto dalį būsimame projekte, kas vėlgi taptų svarbiu faktoriumi maksimalizuojant ekonominę naudą.

Akivaizdu, jog dėl neaiškaus Lukiškių kalėjimo komplekso likimo Vakarinės Gedimino prospekto dalies ir aplinkinių teritorijų potencialas yra tarsi užrakintas. Todėl sėkmingas šio iššūkio sprendimo būdo suradimas greta gyvenantiems miestiečiams pasijaustų dėl ūgtelėjusios turto vertės, o kaimynystėje sunkiai galą su galu besuduriantys verslininkai pajustų padidėjusį klientų srautą. Beje, šiuo metu fiksuojamas didžiausias nuo 2011 metų nenaudojamų prekybos ir paslaugų paskirties patalpų kiekis Gedimino pr. dalyje nuo Lukiškių aikštės.

Todėl vertėtų apsvarstyti, ar dalis iš parduoto turto gautų lėšų negalėtų būti nukreipta į šios teritorijos ir aplinkinių zonų infrastruktūros tobulinimą. Tai tikrai nenauja praktika – pavyzdžiui, dalis iš degalų akcizo gautų lėšų panaudojama kelių infrastruktūrai gerinti. Tad galimybių – daug, tačiau nuo to, kaip prioritetus įsivertins valstybė, priklausys tolimesnis projekto likimas.

Trūksta aiškios valstybės pozicijos

Šiandien plėtotojai tokių Lukiškių komplekso dydžio teritorijų Vilniaus centre naujiems projektams įgyvendinti laukia su didžiausiu nekantrumu, todėl nenuostabu, kad susidomėjimas rinkoje yra toks didelis. Tai reiškia, kad valstybei dabar būtų pats palankiausias metas Lukiškių kompleksą parduoti aukciono būdu.

Vis dėlto patirtis rodo, kad dažnai tokie projektai aukcionuose nebūna parduodami iš pirmo ar antro karto. Paspartinti procesą – o šiuo atveju laikas labai svarbus – ir paruošti iš tiesų kokybišką projektą leistų kuo išsamesnis informacijos konkurso dalyviams pateikimas, glaudus institucijų bendradarbiavimas su potencialiais investuotojais, rekomendacijų pateikimas.

Tačiau šiandien kalbėti apie konkrečius projektus dar gerokai per anksti. Pirmiausia būtina žinoti valstybinių institucijų – Kultūros ir Finansų ministerijų, Vilniaus miesto savivaldybės, Kultūros paveldo departamento ir kt. – pozicijas.

Teks išspręsti paveldosaugos klausimus

Kai kurie apribojimai neleis maksimaliai panaudoti konkrečias patalpas – tą žinoti būtina prieš investuojant į objektą. Pavyzdžiui, ne kartą buvo užsiminta apie būtinybę išsaugoti Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvę. Tai investuotojui reiškia didžiulius rekonstrukcijos ir išlaikymo kaštus. Kita vertus, cerkvė – unikali ir ją išsaugoti reikėtų. Tad, galbūt, valstybė galėtų ką nors investuotojui duoti mainais į tai arba pati atlikti jos rekonstrukciją bei vėliau administruoti?

Komerciškai tokį objektą panaudoti sunku, tačiau jame galėtų veikti koncertų salė ar meno galerija. Valstybės pasiryžimas renovuoti ir administruoti pastatą gerokai padidintų investuotojų susidomėjimą.

Komplekse esama ir daugiau erdvių bei elementų, kurie būtų sunkiai pritaikomi naujoms reikmėms. Jei šie komplekso elementai nėra įtraukti į kultūros vertybių sąrašą, juos turėtų būti leidžiama griauti.

Šioje vietoje svarbų vaidmenį galėtų atlikti Kultūros paveldo departamentas, kuris investuotojams galėtų pateikti konkrečias rekomendacijas bei drauge ieškoti geriausių sprendimų, o ne tik fiksuoti potencialius pažeidimus. Galima neabejoti – turėdamas daugiau laisvės veikti, verslas bus linkęs į kompleksą investuoti daugiau ir sukurti didesnę pridėtinę vertę pačiam miestui.