Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centre mokosi tik suaugusieji, o didelė dalis mokymų yra mokami – moka darbdaviai arba patys mokiniai. Ši aplinkybė, kaip pastebi Centro direktorius M. Černius, yra rimta paskata rimtai mokytis: niekas neleidžia pinigų mokymams, kurie neatneš naudos – tad besimokančiųjų skaičius demonstruoja realų rinkos poreikį. Dar vienas Centro mokinių srautas – Darbo biržos siunčiami bedarbiai, kurių mokymą ji pati ir finansuoja. Tokiu atveju sudaromos sutartys, pagal kurias darbdavys įsipareigoja įdarbinti mokymus baigusį asmenį, šis – įgyti kvalifikaciją. Mažėjant nedarbui, šis srautas mažėja, nors, M. Černiaus manymu, gal trūksta ir įvairesnių finansavimo programų.

Mokymo centro nuotraukoje – 

Mindaugas Černius,

VšĮ Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro direktorius

Populiariausios yra tos kvalifikacijos, kurios mokiniams sudaro galimybių uždirbti daugiau, o darbdaviams – įgyti būtinos kvalifikacijos darbuotoją ir susigrąžinti investuotas lėšas. Todėl šiuo metu populiariausios yra įvairios suvirinimo, elektros, santechnikos sričių kvalifikacijos. Statyboje populiarios betonavimo, mūro darbų, konstrukcijų montavimo, apdailos, teisingo pastatų apšiltinimo, siekiant aukšto energinio pastatų efektyvumo, kvalifikacijos. Neatskiriama, lemianti statybos tempą dalis – statybos mechanizacija, tad populiarios statybinės įrangos valdymo operatoriaus bei profesionalaus (C, CE, D kategorijų) vairuotojo kvalifikacijos. Centre vyksta daug trumpalaikių mokymų, kurių metu išmokstama dirbti konkretų darbą. Verslui reikia kuo greičiau gauti gebantį konkretų darbą atlikti darbuotoją, kurio pasirengimas patvirtintas formaliu pažymėjimu. 

Rinkos dinamika diktuoja darbdavių poreikius ir mokymo programų variantus

Tiek statybos, tiek pramonės įmonėse visada reikia aukštos ir įvairios kvalifikacijos darbuotojų. Darbdaviai iš jų tikisi ir aukštesnės darbo kultūros. Darbdaviams neretai tenka spręsti darbo drausmės, nekultūringo elgesio problemas, žmonės nėra pakankamai raštingi – bendrąja prasme. Darbdaviams svarbu, kad darbuotojas gebėtų naudotis IT, skaityti brėžinius, gebėtų bendrauti ir tai darytų profesionaliai. 

„Tačiau, pavyzdžiui, mūrininkas turi mokėti dirbti su mentele, o ne su planšete. Nors rankų darbas šiuo atveju yra pats svarbiausias, reikia ir kitų kompetencijų: svarbu gebėti dirbti su darbo, laiko apskaitos instrumentais, – pasakoja M. Černius. – Koncentruojamės išmokyti žmogų, gebantį atlikti darbą, tačiau reikia jausti ir šiandienos poreikius: pildome programas tuo, kas susiję su būtinais gebėjimais. Tačiau, kaip ir sakiau, didžioji laiko dalis skiriama profesiniam mokymui – tai svarbiausia dalis.“

Rinkoje veikiančios įmonės kinta, ieško būdų sėkmingai konkuruoti, gauti didesnį pelną, tad nuolat keičia ir darbo organizavimo principus. Iš kitos pusės – statybos objektai taip pat nevienodi, naudojamos įvairiausios medžiagos, tad darbdaviai, reaguodami į rinkos pokyčius, priversti ieškoti, kaip greičiau, kokybiškiau ir pigiau įgyvendinti projektus. Tokia rinkos dinamika Centrui diktuoja ir mokymų tendencijas. Vieni ieško tam tikros srities, kur reikia itin aukštos kvalifikacijos, daug žinių, gerų įgūdžių, specializacijos. Tokios įmonės savo darbuotojus siunčia mokytis ne vieną sykį, kad jie įgytų kuo gilesnių pasirinktos specialybės žinių ir įgūdžių. Tačiau yra įmonių, kurios sudėtingus darbus geba atlikti ir su žemesnės kvalifikacijos žmonėmis. 

„Tai, ko labiau reikia – siauros specializacijos ar keleto kompetencijų, plačios kvalifikacijos, – lemia darbo organizavimo principai. Tačiau rinkoje yra nišų ir vieniems, ir kitiems, – sako M. Černius. – Gilesnės specializacijos paprastai reikia žmonėms, dirbantiems su sudėtingomis medžiagomis, inžinerine įranga. Didesnių miestų darbdaviai, kurie orientuojasi į platesnę rinką, kaip pastebime, orientuojasi į siauras specializacijas. Smulkios įmonės, kurios labiau ieško lokalesnių objektų, nori plačios specializacijos, kad galėtų atlikti kuo daugiau įvairių darbų. Mes įsiklausom į užsakovų lūkesčius. Pirmasis jubiliejinių metų pusmetis, palyginus su praėjusiais metais, rodo, kad paslaugų apimtys auga.“

Mokymo centro nuotr. 

Efektyvumas – svarbu mokyti tų dalykų, kurių reikia

Darbuotojai arba žmogiškieji ištekliai – yra vienas iš brangiausių dėmenų, tad jų panaudojimas, mokymas turi būti labai apgalvotas. Pirmiausia darbdaviai turi atlikti parengiamąjį darbą – su mokymo įstaiga išanalizuoti situaciją, suformuoti poreikį, aiškiai nusakyti, ko žmogus turi būti išmokytas. Dažnai profesinio rengimo centrai moko pagal įprastas programas, suteikia kvalifikaciją, kuri aprašyta standartinėse programose. 

„Mes, prieš imdamiesi mokyti žmogų, peržiūrime programas, aiškiai suformuluojame tikslus, kartais net keičiame temas – siaurindami arba plėsdami, kad atitiktų klientų lūkesčius. Kokybė pirmiausia ir yra lūkesčių atitikimas. Kaip ir pastatas, kuris gali būti gražus, bet nepritaikytas konkrečiai paskirčiai, – sako Centro direktorius. – Svarbu mokyti tų dalykų, kurių reikia. Kai žmogus ateina mokytis pats, jis nelabai gali pasakyti, ko norėtų išmokti. Darbdavys turi padėti suformuoti karjerą: ko žmogus turėtų siekti, kokie jo polinkiai, gebėjimai, ko viliasi darbdavys, kokiu darbu aprūpins. Kai sujungiame darbdavio poreikius su darbuotojo stipriosiomis pusėmis, mokymas būna sėkmingas.“

Centre derinami keli mokymo būdai: mokyklinis – kai didžioji dalis mokymo vyksta Centre (yra mokymo bazė), pameistrystė, kai daugiausiai laiko mokymas vyksta konkrečioje darbo vietoje pagal su darbdaviu suderintą planą, taip kuriant pridėtinę vertę darbdaviui – darbuotojas mokosi ir dirba. Taikomi ir tarpiniai variantai – mokoma Centre ir darbo vietoje.

Mokymo centro nuotr. 

Centras bendradarbiauja su LSA, diegiant darbininkų kvalifikacijos vertinimo sistemą, išduodant statybininko kortelę, kuri suteikia darbdaviams informacijos apie žmogaus gebėjimus, kvalifikaciją. Mokymo programos suderintos su Lietuvos kvalifikacijų sandara, suteiktos kvalifikacijos atitinka valstybinį standartą. Darbuotojai Centre vertinami pagal Lietuvos kvalifikacijų sandarą.

Ne darbo rinkos užribis, o kvalifikacijų slinktis

Nors Centre mokomi asmenys nuo 18 metų, bet daugumos besimokančių amžius – 20–35 metų, vyresnių yra kur kas mažiau. Jaunimo lūkesčiai paprastai platesni, nes jie dar nežino, ko norėtų, tad turi siekti kuo platesnės kvalifikacijos. Vyresni turi patirties ir žino, ko nori, tad paprastai dalyvauja trumpesniuose mokymuose.

Tačiau jau stebimas žmogiškųjų išteklių senėjimas ir kiek chaotiškas vyresnio amžiaus žmonių mokymasis, paprastai nulemtas pačių iniciatyvos. Centro direktorius sako, kad trūksta sistemiško požiūrio: „Matome daugiau dirbančių vyresnių žmonių, bet ar bet kokio amžiaus žmogus gali užimti bet kokias pareigas? Sendamas žmogus turėtų keisti savo kvalifikaciją, gal net profesiją – ne darbą praradęs, o iš anksto. Lietuvoje trūksta sistemos, kuri apimtų viso gyvenimo karjerą. Tai yra niša, kuri turi būti užpildyta. Šioje srityje valstybės dalyvavimas būtinas. Dar iki tol, kol praras darbą, kol nebetiks einamoms pareigoms, žmogui reikia padėti apsispręsti, kur link galėtų plėtoti savo kompetencijas, ko mokytis, – tada perėjimas iš vienokio darbo į kitokį būtų elementarus darbovietės arba pareigų keitimas. Kalbu ne apie žmonių pakeitimą kitais, o apie darbuotojų pasislinkimą bendrai viena kryptimi, iš vienos kvalifikacijos į kitą, iš vienų pareigų į kitas. Taigi ne išstūmimas į užribį, o slinktis. Kita vertus, ir pramonės revoliucija keičia kai kurias profesijas, kvalifikacijas, tad pokyčiai būtini.“ 

Nuotraukoje – Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro darbuotojai. Alekso Jauniaus nuotr. 

Profesinis mokymas. Ko reikia, kad tradicijos ir inovacijos dirbtų kartu

VšĮ Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centre jo 60-mečio proga organizuojamas forumas – partnerių, bendraminčių, kolegų susitikimas – diskusija apie profesinio rengimo aktualijas, problemas, tendencijas ir perspektyvas, apie tai, ko reikai, kad profesinis rengimas atlieptų rinkos ir darbuotojų poreikius. 

Leidinį VILNIAUS JERUZALĖS DARBO RINKOS MOKYMO CENTRUI 60 galite pavartyti čia