„Tvarumas versle apibrėžiamas kaip atsakingas santykis su aplinka. Tvarus verslas žvelgia į savo vykdomą veiklą per kuo mažesnio poveikio aplinkai prizmę, atidžiai įvertindamas ir labai svarbius socialinius bei ekonominius aspektus. Akivaizdu, kad visuomenė deda lygybės ženklą tarp tvaraus ir sąžiningo, skaidraus, atsakingo verslo, nes iš esmės tai yra tiesa. Svarbiausia, jog šia kryptimi ketinantys žengti verslai suvoktų, jog tvarumas nėra popierinė vertybė ar vizija, tvarumo siekis yra nenutrūkstamas darbas, kuris turi būti planuojamas ir vykdomas. Tik koordinuota ir apgalvota verslo veikla leis be trikdžių veikti visiems tvarumo komponentams ir vadintis tvariu“, – sako advokatų kontoros „Magnusson“ asocijuotas teisininkas Mykolas Sadauskas.

Tvarus, o gal „tvarus“?

Pašnekovas sako, kad atsakingas verslo požiūris į poveikį aplinkai, aktyvi socialinė veikla bei nuosekli verslo valdysena kelia pasitikėjimo jausmą verslu, todėl būti tvariu apsimoka. Vis dėlto tvarumo versle potencialas Lietuvoje šiai dienai nėra pilnai išnaudotas – pavyzdžiui, yra perdirbami tik 4 proc. antrinių žaliavų, dėl šios priežasties Lietuvos žiedinė ekonomika nesiekia Europos Sąjungos (ES) vidurkio, o tvarumo politikos prasme šalis vis dar stipriai atsilieka nuo kitų ES narių.

Teisininko teigimu, skatinant tvarumą svarbu, kad ta pačia kryptimi žvelgtų tiek verslai, tiek valdžios institucijos, nes pastarųjų sprendimai dažnai tampa prievole pirmiesiems. „Užtikrinti tinkamą aplinkos kokybę Lietuvos gyventojams yra vienas iš strateginių Vyriausybės tikslų, kurių siekiama įvedant tam tikras prievoles ar skatinant pereiti prie tvaresnių sprendimų. Pavyzdžiui, tam tikri ūkio subjektai turi prievolę neatlygintai priimti buitinės elektroninės įrangos atliekas, kai kurios privačios bei valstybinės įstaigos atsisako taršių automobilių bei renkasi aplinkai draugiškas transporto alternatyvas“, – komentuoja M. Sadauskas.

Tvarumo siekis nėra vienkartinis ar trumpalaikis darbas, tvarumas gali įmonei kainuoti tiek laiko, tiek žmogiškųjų resursų, tiek finansų, kadangi tvarūs sprendimai neretai yra brangesni. Teisininkas sako, kad dalis verslų dėl nežinojimo arba neteisingo požiūrio pasirenka fasadinį tvarumą – žaliąjį smegenų plovimą (angl. green washing), kai veikla vykdoma tik prisidengiant tvarumo idėja.

„Tai tarsi šešėlinė tvarumo pusė, kai įmonės nurodo, kad jų veikla atitinka visus aplinkos apsaugos standartus, taip daroma dėl didesnių pardavimų ir pelno. Tokia veikla nieko bendro su tvarumu neturi, pasigilinus tampa akivaizdu, kad įmonė, pavyzdžiui, negamina perdirbamų pakuočių, naudoja tik neatsinaujinančius energijos šaltinius, neatsižvelgia į laikomų gyvūnų gerovę, neužtikrina orių sąlygų darbuotojams ir t.t. Toks elgesys gresia reputacijos partnerių bei klientų akyse praradimu, tad teisininkai jokiais būdais nepataria tvarumo iškeisti į „tvarumą“,“, – akcentuoja jis.

Tvarumo strategijoje – vieta ir rizikoms

Pagrindiniu įrankiu, būtinu siekiant tvaraus verslo vardo, M. Sadauskas vadina tvarumo strategiją. Jo teigimu, daugelis žino, kad tvarumo strategija turi apimti visas įmonės veiklos sritis, būti neatsiejama nuo veiklos strategijos, joje turi būti nustatytos ir prioritetizuotos suinteresuotos šalys, išsikelti tvarumo principais grindžiami tikslai, tačiau neretai pamirštama, kad derėtų sekti valdžios sprendimus, nes versle taikomas tvarumo standartas turi atitikti valstybės politiką dėl tvarumo.

„2021 m. liepą Vyriausybė priėmė nutarimą dėl pakuočių atliekų naudojimo ir perdirbimo užduočių 2021-2030 metams, kuriomis įpareigojo tam tikrus ūkio subjektus surinkti ir perdirbti didesnį pakuočių atliekų kiekį, naudoti perdirbamas arba pakartotinio naudojimo pakuotes, taip palengvinant perėjimą prie žiedinės ekonomikos, kurioje susidarytų kuo mažiau atliekų ir jos virstų ištekliais. Vadinasi, atsakingas ir tvarus verslas privalo žinoti apie priimtus sprendimus, kad veiklą vykdytų pagal reikalavimus ir jų nepažeistų“, – įsitikinęs teisininkas.

Tvarumo siekis tampa itin reikšmingu verslo veiklos pokyčiu, kuris, kaip ir bet kurie kiti, neišvengiamai susijęs su tam tikromis rizikomis. Tvarumo rizikas ir jų vertinimą reikėtų integruoti į tvarumo strategiją, kadangi tvarumas kartais reikalauja kitokių sprendimų nei reikalingi nesivadovaujant tvarumo reikalavimais vykdomai veiklai.

M. Sadauskas atkreipia dėmesį, jog aplinkai draugiški technologiniai sprendimai, inovatyvūs darbo metodai, pažangios darbo vietos, ekologiškų medžiagų naudojimas reikalauja daugiau finansinių resursų, todėl įmonės teisininkai turi įvertinti visas su tuo susijusias galimas rizikas ir jas nurodyti.

„Teisininkų dalyvavimas organizacijų tvarumo procesuose yra labai svarbus, nes sparčiai keičiasi teisinė bei reguliavimo aplinka. Reikia ne tik turėti žinių apie su tvaria veikla susijusius teisės aktus, bet ir sekti jų pakeitimus bei operatyviai reaguoti.

Pavyzdžiui, Aplinkos ministerija yra įvardijusi artimiausius prioritetus siekiant mažinti aplinkos taršą: lengvatų atsisakymas iškastiniam kurui, aktyvesnis rūšiavimo skatinimas ir didesnis medienos naudojimas statybose. Teisininkams tai ne skambūs žodžiai, o nuorodos, į ką turėtų būti atkreiptas dėmesys įmonėje. Senas automobilių parkas, per lėta renovacija, atliekų tvarkymo problematika, per didelis dyzelinio kuro naudojimas – tai tik keli aspektai, kurie gali būti identifikuoti ir netapti kliūtimi siekiant verslo tvarumo“, – kalba ekspertas.