Nors verslai mini ir energijos, žaliavų kainų bei pardavimų svyravimo grėsmes, šie veiksniai šiandien kelia mažiau nerimo nei prieš kelerius metus. Bendra kryptis – nuosaikesnės prognozės ir atsargesnis planavimas, ypač gamybos ir statybos sektoriuose.

Plėtros lūkesčiai: atsargus planavimas vietoje augimo

Tyrimas atskleidė, rašoma Užimtumo tarnybos pranešime, kad darbdavių pozicija tapo santūresnė nei prieš metus. Mažiau įmonių planuoja didinti gamybos ar paslaugų apimtis, kurti naujas darbo vietas ar investuoti į technologinę plėtrą bei darbuotojų kompetencijų ugdymą.

Statybos sektoriuje ši tendencija ypač reikšminga – įmonės orientuojasi į esamų projektų įgyvendinimą ir stabilų pajėgumų išlaikymą, o ne agresyvią plėtrą. Dalis rinkos dalyvių renkasi „laukti ir stebėti“ strategiją, vertindami makroekonominius signalus ir viešųjų investicijų kryptis.

Kaip pažymi Inga Balnanosienė, darbo rinkos perspektyvos vertinamos kaip stabilios, be ryškių svyravimų. Svarbu tai, kad verslai nesvarsto veiklos mažinimo ar investicijų stabdymo – vyrauja stabilumo, o ne nuosmukio scenarijus.

Statybos sektorius – tarp didžiausią darbuotojų stygių jaučiančių sričių

Prognozuojama, kad 2026 m. labiausiai augs inžinerijos specialistų poreikis – mechanikos, elektros, statybos, technologijų ir gamybos, elektronikos inžinierių bei gamybos meistrų. Tai tiesiogiai susiję su statybos ir infrastruktūros projektų tęstinumu bei modernizacija.

Darbuotojų poreikis išliks aukštas statybos, transporto, administracinės ir aptarnavimo veiklos įmonėse, taip pat viešojo valdymo ir sveikatos priežiūros įstaigose. Šiuose sektoriuose daugiau nei pusė darbdavių numato sunkumus ieškant reikiamos kvalifikacijos specialistų.

Statybos bendrovėms ypač aktualus kvalifikuotų darbininkų trūkumas – 22,5 proc. darbdavių planuoja didinti šių darbuotojų skaičių, tačiau 42 proc. įmonių jau dabar prognozuoja apsirūpinimo kvalifikuota darbo jėga problemas. Didesnėse įmonėse ši problema dar aštresnė – daugiau nei 80 proc. didžiųjų darbdavių pernai sprendė darbuotojų trūkumo klausimą.

Darbo jėgos sąnaudos ir kvalifikacijos neatitikimas

Be kiekybinio darbuotojų stygiaus, statybos sektorius susiduria ir su kokybinėmis problemomis. 43,3 proc. darbdavių netenkina kandidatų kvalifikacija, o 41,1 proc. nurodo atvejus, kai paskelbus laisvą darbo vietą nesulaukiama nė vieno pretendento.

Pusė apklaustųjų mano, kad darbuotojų trūkumą lemia nepakankama darbo ieškančių asmenų motyvacija. Beveik tiek pat – 49 proc. – išskiria per didelius kandidatų lūkesčius dėl atlyginimo, nors ši problema pastaraisiais metais šiek tiek mažėja.

Tuo pat metu beveik pusė darbdavių minimalios algos augimą įvardija kaip vieną didžiausių veiklos vystymo iššūkių – per ketverius metus taip manančių dalis išaugo nuo 35,5 proc. iki 47,2 proc. Statybos įmonėms, kurių veikla itin jautri darbo sąnaudoms, tai tiesiogiai veikia projektų savikainą ir konkurencingumą viešuosiuose pirkimuose.

Vidaus paklausa ir sektoriaus atsparumas

Nepaisant iššūkių, statybos sektorius išlieka tarp tų, kurie pozityviau vertina vidaus pardavimų perspektyvas. Kartu su nekilnojamojo turto operacijų, sveikatos priežiūros bei pramogų organizavimo veiklomis statyba demonstruoja santykinį atsparumą vidaus rinkos svyravimams.

Emigracijos veiksnys, anksčiau laikytas viena svarbių darbuotojų trūkumo priežasčių, šiandien reikšmingai sumenkęs – taip manančių darbdavių dalis sumažėjo iki 7,9 proc. Tai rodo struktūrinį pokytį: pagrindinės problemos slypi ne darbo jėgos nutekėjime, o jos kvalifikacijoje, motyvacijoje ir parengimo sistemoje.

Apibendrinant galima teigti, kad 2026 m. statybos sektoriuje vyraus stabilumo ir atsargios plėtros scenarijus. Esminiai iššūkiai išlieka tie patys – kvalifikuotų specialistų trūkumas ir augantys darbo jėgos kaštai. Tai reiškia, kad konkurencinį pranašumą įgis tos įmonės, kurios gebės investuoti į darbuotojų kompetencijas, procesų efektyvumą ir technologinę pažangą, išlaikydamos finansinę discipliną bei lankstumą rinkos svyravimų akivaizdoje.