Šalia įprastų kapaviečių vis dažniau atsiranda kolumbariumai, bendri memorialiniai sodai ir atminimo sienos. Palaikų kremavimas, kuris dar prieš dešimtmetį buvo retas pasirinkimas, dabar tampa vis dažnesnis – dažniausiai sprendimą priima artimieji. Tai ne tik fizinis pokytis: keičiasi pati atminimo kultūra.

Kremavimas – naujas pasirinkimas

Miesto kapinėse vietos trūksta. Dideli sklypai, kur anksčiau ilsėjosi kelios kartos, tampa prabanga. Kremavimas leidžia palaikus saugoti urnose, sutaupo vietos ir suteikia galimybę sukurti individualų atsisveikinimą.

Pexels, Karola Grabowska nuotr.

Tai taip pat mažiau formalus, paprastesnis būdas pagerbti mirusįjį, dažnai labiau atitinkantis šiuolaikinio miesto ritmo poreikius.

• Faktas: Pirmasis krematoriumas Lietuvoje duris atvėrė 2011 m. Kėdainiuose. Šiandien apie 35–38% laidotuvių vyksta kremavimo būdu, o didmiesčiuose šis rodiklis siekia virš 50%, sprendimą priimant artimiesiems.

Kolumbariumas – vertikali atminimo architektūra

Kolumbariumai pasirodė kaip nauja architektūros forma kapinėse. Vertikalios urnų sienos taupo vietą ir suteikia tvarkingą, estetišką vaizdą.

Pexels,

Karola Grabowska nuotr.

 

Artimiesiems patogu prižiūrėti urnas, uždegti žvakę ar padėti gėlę. Tokiu būdu kolumbariumas tampa ne tik laidojimo vieta, bet ir tylos architektūros objektu – vieta, kviečiančia stabtelėti ir prisiminti.

• Faktas: Pirmieji dideli kolumbariumai Lietuvoje pastatyti Vilniuje ir Kaune 2012–2015 m. Nuo to laiko jie atsirado beveik visose didesnėse savivaldybėse.

Kapinės kaip ramybės parkai

Šiuolaikinės kapinės nebėra eilė sklypų. Vis dažniau jos projektuojamos kaip ramybės parkai – su takais, želdiniais, suoliukais ir vandens telkiniais. Memorialinės erdvės dažnai tampa bendromis, o ne privačiais sklypais. Žmonės čia ateina ne tik gedėti, bet ir susimąstyti, pasivaikščioti, pabūti tylos aplinkoje. Tylos architektūra kviečia pamiršti didžiulius paminklus ir orientuotis į žmogaus santykį su atminimu, gamta ir ramybe.

• Faktas: Naujuosiuose projektuose atsiranda bendri atminimo sodai, kuriose urna gali būti laikoma be individualaus ženklo, skirtos bendram prisiminimui.

Naujasis santykis su atminimu

Urnos ir kolumbariumai suteikia lankstumo: urna gali būti laikoma simbolinėje vietoje, bendrame memorialiniame sode, o kartais – net išbarstyta gamtoje, jei tai atitinka mirusiojo ar artimųjų norus. Atsiranda individualumas, bet mažėja bendruomeniškumo akcentas: mažiau ritualų, daugiau tylos ir asmeninio santykio su prisiminimu. Kapinės tampa ne tik laidojimo vieta, bet ir refleksijos erdve – vieta, kur gyvieji susitinka su prisiminimais.

Pexels, Serena Koi nuotr.

Kapinės rytojaus miestuose

Kapinės šiandien kuria naują tylos estetiką – mažiau monumentalią, labiau žmogišką. Urnos ir kolumbariumai leidžia sukurti šiuolaikišką, jautrią, estetišką atminimo erdvę, kur gerbiama tradicija, bet atsiranda naujas santykis su mirtimi ir prisiminimu. Tylos architektūra Lietuvoje tampa ne tik kapinių ateitimi, bet ir kultūros ženklu, atspindinčiu pokyčius visuomenėje. 

Pexels, Karola Grabowska nuotr.