VDI pranešime cituojama darbo ginčų komisijų darbo organizavimo skyriaus vedėja Irina Janukevičienė pabrėžia, kad vienas iš Darbo kodekse numatytų prastovos darbuotojui (arba darbuotojų grupei) paskelbimo pagrindų yra situacija, kai darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės, ir darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo (DK 47 str. 1 d. 1 p.). Specialistė pažymi, kad tokiu atveju darbuotojui turi būti mokamas atitinkamas darbo užmokestis, kuris negali būti mažesnis negu minimalioji mėnesinė alga.

I. Janukevičienė akcentuoja, kad pagal teismų praktiką prastovos paskelbimas siejamas su objektyviomis priežastimis (trūksta žaliavų, nėra užsakymų ir pan.), t. y. dėl prastovos nėra darbo sutarties šalių kaltės, ir pažymi, kad pareiga tinkamai įforminti prastovą tenka darbdaviui, todėl jam neįvykdžius šios pareigos, tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika.

Nurodytoje teismo nutartyje kasacinis teismas sprendė, kad situaciją, kada darbdavio įsakymu nebuvo paskelbta darbuotojo prastova, nebuvo darbuotojo valios dėl nemokamų atostogų suteikimo, darbuotojas neatvykdavo į darbą, nes jam nebuvo suteiktas darbo sutartyje sulygtas darbas, darbdavys dėl darbuotojo neatvykimo į darbą pretenzijų jam nereiškė ir jokių nurodymų dėl darbo funkcijų nedavė, taigi bylą nagrinėję teismai pagrįstai kvalifikavo kaip de facto prastovą ir atitinkamai sprendė dėl prastovos fakto sukeliamų padarinių – darbo užmokesčio už prastovos laiką ir netesybų priteisimo.