Neretai užsiėmimus mokiniams ir mokytojams veda medžiagas ar įrangą gaminančių įmonių atstovai, taip pat įmonių, atliekančių darbus, specialistai ir vadovai. Norint parengti specialistus šiuolaikinei darbo rinkai, būtina jausti rinkos pulsą, akcentuoja Mindaugas Černius, Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro direktorius.

„Mokymo centre dirba geri mokytojai, todėl galime išmokyti to, ko reikia šiandien darbui įmonėse. Mūsų Mokymo centrą baigę žmonės moka dirbti – ne „žino kažką“, bet turi žinių ir įgūdžių, sugeba atlikti darbą tokios kokybės, kokios reikia darbdaviui“, – sako M. Černius, pabrėždamas, kad Mokymo centras orientuojasi į tokį mokymą, kad žmogus galėtų įsidarbinti be papildomo mokymo. Jeigu reikia aukštesnės kvalifikacijos ar platesnių kompetencijų, gali grįžti į Mokymo centrą vėliau ir mokytis papildomai. 

Specialistai, kuriems nereikia ieškoti darbo – darbdaviai jų ieško patys

Viena iš populiariausių Mokymo centro programų – apdailininko. Ši specialybė itin plati, talpinanti daugelį kompetencijų, kurias lemia besimokančiojo gebėjimai ir poreikiai. Darbdavius tenkina parengimas, kai žmogus turi vieną gerai išvystytą kvalifikaciją ir gebėjimus, o su kitomis sritimis – yra susipažinęs. Tai viena iš Mokymo centro programų, kurias itin teigiamai vertina ir mokiniai, ir darbdaviai. 

Populiari ir suvirintojo, dirbančio statyboje ar inžinerinėje pramonėje, specialybė. Mokymo centre veikia Suvirinimo sektorinis praktinio mokymo centras, kuriame rengiami suvirinimo specialistai, gebantys kokybiškai ir teisingai atlikti darbus visais suvirinimo procesais – MMA (elektrodais), TIG (argonu), MIG / MAG (pusautomačiais) ir dujomis, savo darbe pritaikant modernias suvirinimo technologijas. Taip pat rengiami specialistai sertifikavimui pagal LST EN ISO 9606 standartą.

Rinkoje trūksta specialistų, gebančių dirbti su metalo apdirbimo programinio valdymo staklėmis. Mokymo centras turi atnaujintą mokymo bazę, mokymo programą ir laukia žmonių, kuriems patinka dirbti kompiuteriu, kurie turi erdvinį mąstymą ir nori tapti programinio valdymo staklių (CNC) operatoriais, programuotojais. Mokymo centre parengti operatoriai gali dirbti su įvairiomis staklėmis, gaminant baldus, plastiko gaminius ir kt. Šiuo metu renkama metalo apdirbimo staklininkų grupė, kuri mokytis pradės rugsėjį. Nors tai nebe pirma staklininkų grupė, tačiau pirmoji, kuri mokysis visus mokslo metus. Mokymą finansuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. 

Kalbėdamas apie elektrikų mokymą, M. Černius akcentuoja, kad rengiami ne tik specialistai, gebantys tiesti laidus, bet ir specialistai, įrenginėjantys pastatuose šiuolaikines sistemas, kaip apsaugos, garso, vaizdo ir pan., nes kone kiekvienas statomas pastatas bent iš dalies yra išmanusis, tad reikia specialių žinių ir gebėjimų instaliuoti tokias sistemas.

„Tai įdomios, šiuolaikiškos, paklausios specialybės, kurias įgiję žmonės visada gaus darbo – jiems priklauso ir ateitis“, – sako M. Černius, dalindamasis, kad žmonėms, baigusiems Mokymo centre šias specialybes, puikiai sekasi. 

Ar darbdavys gali laukti, kol darbuotojas išmoks pats

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) birželį pateikė Lietuvai rekomendacijas, tarp kurių – ir susijusios su profesiniu mokymu. TVF rekomenduoja Lietuvai stiprinti aktyvios darbo rinkos politiką ir spręsti įgūdžių neatitikimo problemas. TVF nuomone, aktyvios darbo rinkos priemonės turėtų būti tikslingiau taikomos pagal darbo rinkos poreikius, mažinant įsidarbinimo subsidijų dalį ir plečiant profesinio mokymo priemones. Kaip pastebi M. Černius, Lietuva nemažai lėšų skiria profesiniam mokymui, tačiau šios lėšos skaičiuojamos sykiu su įsidarbinimo rėmimo lėšomis. Atkreipdamas dėmesį į TVF rekomendacijas, jis sako, kad šios lėšos turėtų būti naudojamos tik profesiniam mokymui.

„Anksčiau buvę vadinamieji viešieji darbai, nekvalifikuotų asmenų įtraukimas į laikinus darbus, įsidarbinimo rėmimas ir daugelis kitų priemonių problemos nesprendžia: koks buvo nekvalifikuotas darbuotojas, toks ir liko, – sako M. Černius, pastebėdamas, kad ypač tai aktualu statybos sektoriui. – Statybos sektoriuje darbo yra ir nekvalifikuotam žmogui. Po kurio laiko toks darbuotojas gal įgyja ir profesiją, gebėjimų ir tampa kvalifikuotu, tačiau procesas tampa pernelyg ilgu. Kita vertus, didelė dalis žmonių nekvalifikuotą darbą arba nesudėtingus darbus atlieka, bet tai daro nenašiai, nes neturi būtinų profesinių gebėjimų.“

M. Černiaus nuomone, efektyviausia būtų remti žmonių tobulėjimą ir įdarbinti tada, kai jie įgyja bent jau bazinę 3 lygio kvalifikaciją, kai gali atlikti pakankamai sudėtingus darbus pakankamu greičiu. 

Lietuvoje stebima tendencija, kuomet darbdaviams trūksta kvalifikuotų darbuotojų, o šalies profesinio mokymo įstaigoms trūksta mokinių. Viena to priežasčių, kaip pastebi M. Černius, finansavimas.

„Mokymo įstaigos ieško būdų pritraukti mokinius, kad jie įgytų kvalifikaciją arba ją turintieji įgytų aukštesnę už turimą. Tačiau mokymas, tuo labiau efektyvus, kainuoja, – sako Mokymo centro direktorius. – Mokymo įstaigai, kuri nori teikti kvalifikuotas paslaugas, reikia gauti deramą finansavimą.“

Problema, kaip pastebi M. Černius, kad paprastai profesinis rengimas neatitinka darbdavių lūkesčių – jie negauna laukiamos kokybės, kurią tiesiogiai lemia finansavimas.

Neįmanoma parengti gero statybininko be kokybiškų medžiagų ar gero mokytojo. Tačiau gero mokytojo atlyginimas turi būti bent kiek aukštesnis, – o kartais ir gerokai aukštesnis – negu vidutinis jo kvalifikacijos darbuotojo, dirbančio įmonėje. 

Norint, pavyzdžiui, parengti gerą suvirintoją, reikia ir medžiagų, ir šiuolaikiškos įrangos – visa tai kainuoja.

„Jeigu nebus skiriama lėšų, nebus ir kokybiško mokymo, darbdaviai negaus gerų specialistų – nuo to kentės visa ekonomika“, – pastebi M. Černius, kalbėdamas apie visus profesinio mokymo finansavimo šaltinius. Net ir stiprūs darbdaviai daug į mokymą neinvestuoja, nes neturi garantijų, kad parengtas darbuotojas neišeis, kad jo investicija nepateks konkurentui, nes nėra svertų, teisinės bazės, kuri užtikrintų, investicijos naudą darbdaviui. Saugikliu gali būti sutartis, kuri įpareigotų darbuotoją, neišdirbusį sutarto laiko po mokymų, sugrąžinti investicijas į jo kvalifikacijos kėlimą ar mokymą. Tačiau toks būdas yra slidus: darbdavys, naudojantis prieš darbuotoją teisinę bazę, besibylinėjantis, rizikuoja užsitarnauti prastą reputaciją, kuri tiesiogiai lemia galimybę pritraukti darbuotojų. 

„Todėl negalima tikėtis, kad darbdavys investuos labai daug į žmogaus profesinius gebėjimus. Jis investuoja tik į trumpalaikius mokymus, atestaciją, kvalifikacijos tobulinimą, tai yra galvoja apie investicijų į darbuotoją grąžą“, – sako M. Černius. Todėl ilgalaikė karjera, ilgalaikis mokymas turėtų būti siejamas ne su darbdavio lėšomis, o su valstybės interesu ir finansavimu. Tai gali būti ir paties žmogaus lėšos, tačiau šiuo atveju, anot Mokymo centro vadovo, reikėtų kreditavimo sistemos. 

Naudinga informacija

• kreipiantis į Centrą – ištisus metus. Galima pagal grafiką prisijungti prie formuojamos grupės. 

Finansavimo būdai –

• Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos finansuojamas mokymas, 

• Užimtumo tarnybos finansavimas,
• darbdavių lėšos,
• mokinio lėšos,
• per projektus, finansuojamus ES lėšomis.

Abejojančius, ar tikrai renkasi tinkamą specialybę, Mokymo centro vadovas M. Černius kviečia susipažinti su specialybe iš anksto, prieš pradedant jos mokytis. Centras sudarys galimybę „pasimatuoti“ profesiją, pabandyti padirbėti Mokymo centro dirbtuvėse.