Visgi, Lietuvos verslo subjektai bei teisininkai pastebi, jog situacija dėl mažiausios kainos pirkimų dominavimo iki šiol sprendžiama nepakankamai efektyviai. Ypatingai statybų srityje, į kurią, Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) duomenimis, nukeliauja daugiau nei pusė visų šalyje viešiesiems pirkimams skirtų lėšų – per 2 mlrd. eurų kasmet. Praėjusiais metais statybos darbų viešiesiems pirkimams Lietuvoje buvo išleista 2362,5 mln. eurų.

Tokių pirkimų atveju atliktų darbų kokybė – dažnai girdima problema. Visgi tai ne vienintelis galvos skausmas vietinės rinkos žaidėjams. Lietuvos statybų industrijos asociacija taip pat yra atkreipusi dėmesį, jog mažiausia kaina paremtų viešųjų pirkimų dominavimas kelia ir konkurencingumo iššūkius dėl galimų kainų dempingavimo atvejų kaimyninėse šalyse.

Kaip nutinka, jog statome šalies infrastruktūrą iš baltarusiško cemento?

Pavyzdžiui, statybinių medžiagų konkursus dažnai laimi Baltarusijos tiekėjai, nes jų cemento kaina gerokai žemesnė nei Lietuvoje. Tam didelę įtaką turi elektros energijos kaina – cemento gamyboje ji sudaro iki 40-50 proc. cemento savikainos. Kai Baltarusijoje pradėjo veikti ES saugumo reikalavimų neatitinkanti Astravo atominė elektrinė, baltarusiškos produkcijos kainos dar labiau sumažėjo. 2020 m. 57 Eur/t kainavusį baltarusišką cementą šiemet jau galima įsigyti vos už 49–51 Eur/t. Tai yra apie 15 proc. pigiau nei prieš metus. Palyginimui, Lietuvoje tona cemento kainuoja apie 68 eurus.

Dėl pingančios elektros energijos mažėjanti statybinių medžiagų iš Baltarusijos kaina lemia, kad infrastruktūros ir kituose viešųjų pirkimų būdu vystomuose projektuose Lietuvoje išliejama vis daugiau baltarusiško cemento. Beje, pigaus ir ne tik todėl, kad gaminamas naudojant pigią atominės elektrinės generuojamą energiją, tačiau ir todėl, kad gaminamas nesilaikant griežtų aplinkosaugos reikalavimų, kurie yra brangiai atsieinanti prievolė ES gamintojams.

Atrodytų, paprasta – ryški dempingo problema, būtent kuriai spręsti ir egzistuoja ES muitų politika. Logiška manyti, jog pasitelkus muitų instrumentais būtų galima šį klausimą išspręsti iš esmės, todėl problemos neliktų ir viešųjų pirkimų būdu vystomuose objektuose. Tačiau ar tikrai tai realu?

Ar realu situaciją valdyti papildomais muitais?

ES vykdomos bendrosios prekybos politikos nuostatos, saugo ES vidaus rinką nuo galimos trečiųjų šalių nesąžiningos prekybinės veiklos bei nesąžiningų prekybos praktikų (prekių kainų dempingavimo). Šiuo metu ES vykdo vidaus rinkos apsaugą baltarusiškų produktų atžvilgiu taikydama Baltarusijai įprastinius (konvencinius) importo muitus bei nesuteikdama jokių specialių papildomų lengvatų.

„Dar nuo 2007 m. Baltarusijai nebetaikoma bendrųjų lengvatų sistema. Taip pat, atsižvelgiant į šios šalies politinę padėtį, teisinės valstybės principų nesilaikymą, sisteminius žmogaus teisių pažeidimus, mažai tikėtina, kad ES galėtų esamas prekybines sąlygas sušvelninti. Tuo tarpu, kai susiduriame su galimomis nesąžiningomis tarptautinės prekybos praktikomis, ES institucijos turi teisę taikyti dar ir prekybos apsaugos (antidempingo) muitus, siekiant sureguliuoti trečiųjų šalių kilmės produktų importo mastus bei suvienodinti konkurencines sąlygas ES vidaus rinkoje“, – teigia ILAW LEXTAL advokatas dr. Gediminas Valantiejus.

Vis dėlto, praktikoje pritaikyti antidempingo muitus nėra taip paprasta, nes sprendimus priima ES Komisija.

„Antidempingo muitų įvedimo klausimas sprendžiamas tik gavus Sąjungos pramonės vardu pateiktą skundą. Remiantis ES reglamentais, toks raštiškas skundas nagrinėjamas pradedant tyrimą ES institucijose tik tuo atveju, jei jam pritaria bent ketvirtadalį panašių produktų Sąjungoje pagaminančių įmonių ir jame pateikti dempingo, dėl jo patirtos žalos bei priežastinio ryšio tarp įtariamo importo dempingo kainos ir patiriamos žalos įrodymai. Tai reiškia, kad antidempingo muitai ES gali būti nustatomi teisiškai įvertinus, visų pirma, tik ekonominius, o ne aplinkosauginius, politinius, humanitarinius ar pan., kriterijus. Trumpai tariant, šis kelias nėra paprastas – reikalauja glaudaus ES viduje veikiančių gamintojų bendradarbiavimo (neapsiribojant viena ES valstybe nare) ir gana išsamios studijos jų argumentų pagrįstumui įrodyti. Tiesa, ES Komisija gali įvesti antidempingo muitus ir savo iniciatyva, todėl bet koks kreipimasis į ją, net jei ir nesukurtų teisinės pareigos pradėti dempingo tyrimą, paskatintų Komisiją savo iniciatyva pradėti spręsti šią problemą“, – pažymi dr. G. Valantiejus.

Svarbu tai, jog ES vis garsiau kalba apie klimato muitus ir svarsto naujų pasienio anglies dioksido mokesčių įvedimą. Jie būtų imami už produktus iš šalių, tokių kaip Baltarusija, kuriose galioja mažiau griežtos aplinkosauginiai reikalavimai nei ES. Europos Parlamento pranešime teigiama, kad tokie mokesčiai turėtų užtikrinti, kad importuojamos prekės nebūtų pigesnės už lygiavertį ES pagamintą produktą ir būtų taikomas taršiai produkcijai, tokiai kaip cementas ar trąšos. Tokį muitų pasiūlymą Europos Komisijai svarstymui ketinama pristatyti šią vasarą.

Vis dėl to kol kas belieka atsigręžti į nacionalinę teisę ir sumažinus užmojus įsivertinti, ką būtų galima padaryti išvengiant baltarusiškų statybinių medžiagų viešųjų pirkimų būdu vystomuose projektuose.

Esama viešųjų pirkimų tvarka nepajėgi kovoti su trečiųjų šalių kainų antidempingu?

Panašu, jog šiuo metu galiojančios Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos nėra pajėgios užkardyti kainų antidempingo dalyvaujant trečiųjų šalių dalyviams, jei pirkimai vykdomi remiantis žemiausios kainos kriterijumi.

„Kai viešųjų pirkimų konkursai vykdomi žemiausios kainos kriterijumi, perkančioji organizacija nevykdo kitų kokybinių kriterijų atitikimo vertinimo, jei pirkimo sąlygose nenustatyta kitaip. Vis dėlto, įstatymai leidžia nepasirinkti viešajame pirkime mažiausią kainą pasiūliusių tiekėjų iš trečiųjų šalių tais atvejais, kai perkančioji organizacija priklauso nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiems ūkio subjektams, ji perka su nacionaliniu saugumu susijusias prekes, paslaugas ar darbus bei gali įvertinti ir įrodyti visus rizikos veiksnius, turinčius įtakos nacionaliniam saugumui. Šis kelias nėra paprastas, mat tokiu atveju organizacija turėtų teisę nesudaryti pirkimo sutarties tik gavusi kompetentingų institucijų nuomonę, dėl kurios galutinį sprendimą priima Vyriausybė. Statybos viešųjų pirkimų praktikoje tai gana retai pasitaiko“, – pažymi Daiva Lileikienė, advokatų profesinės bendrijos „SPC legal“ partnerė, viešųjų pirkimų srities advokatė.

Pasak advokatės, net jei tokių pirkimų remiantis grėsmės saugumui argumentais sutartys nebūtų sudaromos, tai neturėtų reikšmingos įtakos mažinant problemos mastą šalyje. Nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbūs objektai sąlyginai mažai perka statybos darbų.

Išeitis – kliautis perkančiųjų organizacijų kompetencija ir sąmoningumu

„SPC legal“ partnerė pabrėžia, kad kol kas šios problemos sprendimui nėra įstatymiškai apibrėžtų saugiklių, o išeitis galėtų būtų suteikti prioritetą toms priemonėms ir medžiagos, kurios maksimaliai tausoja aplinką. Tai yra, pritaikyti „žaliųjų pirkimų“ kriterijus techninėse specifikacijose, sutarties sąlygose. Pavyzdžiui, net ir vykdant pagal mažiausios kainos kriterijų, įvesti aplinkosauginių sertifikatų reikalavimus medžiagoms.

„Kitaip tariant tai reiškia, jog sprendimas yra perkančiosios organizacijos kompetencijos, valios bei socialinės atsakomybės ribose. Tuomet tik nuo tų institucijų įsigilinimo, kodėl atsiranda tokie kainų skirtumai bei kas už to slypi priklausys konkurso dalyvių vertinimo kriterijų sąrašas. Gal jei visi daugiau gilinsimės ir nebūsime abejingi, mūsų viešieji pirkimai mažais žingsneliais artės prie darnios viešųjų pirkimų praktikos“, – sako D. Lileikienė.