Sausio pradžioje, kaip praneša Statistikos departamentas, Lietuvoje veikė per 108 tūkst. ūkio subjektų. Registrų centro duomenimis, praėjusiais metais šalyje buvo įregistruota 13,3 tūkst. naujų ūkio subjektų – 5 proc. daugiau nei užpernai.

Kaip skelbia Statistikos departamentas, daugiausiai naujai įregistruotų ūkio subjektų buvo Vilniaus mieste, mažiausiai – Birštono savivaldybėje.

Paprastai kiekvienais metais daugiau yra tokių įmonių, kurios pradeda veiklą, o ne ją nutraukia. Kitaip buvo tik per ekonominę krizę 2008 ir 2009 metais, kai dėl finansinių sunkumų žlugo tūkstančiai įmonių.

Kaip pastebi Statistikos departamentas, nemažai jų veikia tik popieriuose, o realios veiklos nevykdo. Statistikos departamento duomenimis, iš viso sausio pradžioje Lietuvoje buvo įregistruota per 250 tūkst. ūkio subjektų, bet veikė mažiau nei pusė.

Beje, pernai naujai įregistruotos įmonės irgi nebūtinai pradėjo veiklą. Statistikos departamentas skelbia, kad, palyginti su 2020 metų pradžia, veikiančių ūkio subjektų skaičius sausio 1-ąją išaugo 0,7 proc.

Komentaras

Daug tai ar mažai ir kiek įtakos pernykštei ūkio subjektų skaičiaus dinamikai turėjo pasaulyje siautusi pandemija? Ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė mano, kad nepaisant suirutės praėję metai šiuo požiūriu – neišskirtiniai.

Anot ekspertės, vystantis ekonomikai naujų ūkio subjektų skaičius augo tolygiai, o pernai jų steigimąsi esą galėjo paskatinti ir tam tikros dėl pandemijos atsivėrusios veiklos nišos.

I. Genytė-Pikčienė mano, kad praėjusiais metais verslas galėjo pajusti išaugusį informacinių technologijų ir ryšių, finansinio tarpininkavimo, statybų, aptarnavimo, kurjerių paslaugų ir panašios veiklos poreikį bei prisitaikyti prie pokyčių.

Anot ekonomistės, stabilų įmonių skaičių užtikrino ir pandemijos poveikiams atspari Lietuvos ekonominė struktūra: „COVID-19 iššūkių smaigalyje atsidūrusios veiklos Lietuvos ekonomikos struktūroje sudaro nedidelę dalį, palyginti su kitomis, gerokai labiau nuo turizmo, kelionių ir kitų paslaugų sektoriaus priklausomomis Europos Sąjungos valstybėmis“.

Be to, pasak I. Genytės-Pikčienės, gyvybingumą įmonėms išlaikyti padėjo ir ekonomikos pakilimo metais sukauptos finansinės atsargos, ir valstybės paramos priemonės.

Ekonomistė abejojo, kad naujoms įmonėms atsirasti įtakos galėjo turėti pernai nuo pandemijos nukentėjusiam verslui dalyta valstybės parama: tiek pirmojo, tiek dabartinio karantino metu įmonėms skiriama parama siejama su jų veiklos rezultatais ir tiesioginio pandemijos poveikio veiklai mastu, todėl piktnaudžiauti, esą, nėra galimybių.

Daugiausia įmonių užsiima didmenine ir mažmenine prekyba (24,7 tūkst.), toliau rikiuojasi profesine, moksline bei technine veikla užsiimančios įmonės (11,3 tūkst.), o statybos įmonių įregistruota 9 tūkst.

Komentaras

Nors prekyba užsiimančių įmonių Lietuvoje – gausu, I. Genytė-Pikčienė nemano, kad lietuvius būtų galima vadinti prekybininkų tauta – didžiausią indėlį į šalies BVP įneša gamyba ir transportas. „Tiesa, didmeninė prekyba minta iš transporto srautų, todėl irgi klestėjo. O mažmeninė prekyba turi labai ribotą augimo potencialą dėl mažos ir seklios vidaus rinkos“, – pastebėjo ekonomistė. 

 Dauguma (82,6 proc.) Lietuvoje veikiančių įmonių – nedidelės.

Jose darbuojasi mažiau nei 10 darbuotojų, o jų metinės pajamos siekia iki 300 tūkst. eurų. Įmonės, kurių pajamos per metus siekia 40 mln. eurų ir daugiau, sudaro vos 0,3 proc. visų veikiančių ūkio subjektų.

Iš Statistikos departamento skelbiamų duomenų taip pat matyti, jog steigiamos nedidelės įmonės pakankamai greitai ir užsidaro. Antai, iš 2007 metais veiklą pradėjusių įmonių iki šių dienų išliko 17,6 proc., o iš įsteigtų 2010 metais veiklą tęsia apie 30 proc. įmonių.

Komentaras

I. Genytė-Pikčienė teigė, kad smulkioms ir vidutinėms įmonės pastaruosius penkiolika metų nebuvo lengva išgyventi, nes paprastai jos neturi rimto finansinio ar akcininkų užnugario.

Be to, pasak I. Genytės-Pikčienės, ekonominė Lietuvos raida buvo kupina išbandymų – vienas didžiausių smūgių verslui buvo suduotas per Didžiąją recesiją, vėliau sekė Rusijos embargas, nuo kurio Lietuva ir vėl nukentėjo kone labiausiai Europos Sąjungoje.

„Įmonėms nepadėjo ir nuolatiniai konkurenciniai išbandymai vidaus rinkoje, ir išoriniai iššūkiai, tokie kaip elektroninė prekyba, priartinusi globalius prekių tiekėjus, bet keitusi vietos verslų galimybes, – kai kam ji atvėrė naujų verslo nišų, kai kam jas užvėrė“, – cituojama I. Genytė-Pikčienė.