Pagal ES teisę minimalios algos nustatymas yra išskirtinai valstybių narių kompetencija, tačiau, Europos Komisijos (EK) požiūriu, ši direktyva tik nurodo minimaliosios mėnesinės algos (MMA) dydžio nustatymo kriterijus, o patį MMA dydį, kaip ir anksčiau, priimtų valstybės narės.

EK siekis išplėsti savo įtaką minimalios algos reguliavimo srityje, užgožia diskusijas apie svarstomos direktyvos turinį bei jos galimą įtaką Lietuvoje taikomam MMA mechanizmui ir visai Lietuvos ekonomikai.

EK siūlomoje direktyvoje „adekvačia“ minimalia alga laikoma alga, dėl kurios susitaria socialiniai partneriai ir kuri yra nustatoma pagal EK siūlomus keturis objektyvius kriterijus:

1. Minimalios algos perkamoji galia, atsižvelgiant į gyvenimo kaštus;
2. Bendras algų lygis ir jo pasiskirstymas;
3. Algų augimo tempas;
4. Darbo produktyvumas.

Tuo tarpu, 2017 m. priimtas ir šiuo metu Lietuvoje taikomas MMA nustatymo mechanizmas atsižvelgia tik į du kriterijus – prognozuojamą vidutinį darbo užmokestį (VDU) ateinančiais metais (neįskaitant priedų) bei MMA ir VDU santykį ketvirtadalyje pirmaujančių ES šalių (2017-2019 m. vidurkis buvo 48,1 proc.). Kaip jau minėta, Lietuvoje taikomas MMA nustatymo mechanizmas dalinai atitinka tik du iš keturių EK siūlomų kriterijų – bendrą algų lygį ir tam tikru aspektu algų augimo tempą. Tai reiškia, kad ES institucijoms priėmus šią direktyvą Lietuvai reikėtų keisti MMA nustatymo mechanizmą.

Net, jei ši direktyva nebūtų patvirtina, EK pasiūlyti MMA nustatymo kriterijai yra visapusiškesni ir labiau atliepiantys įvairius ekonomikos procesus, todėl nepaisant EK direktyvos likimo verta svarstyti tobulinti Lietuvos MMA nustatymo mechanizmą.

Pirmasis EK pasiūlytas kriterijus – minimalios algos perkamoji galia – susieja MMA dydį su infliacija. Aukštos infliacijos laikotarpiu, MMA didinimas turi būti spartesnis, siekiant išlaikyti santykinai vienodą perkamąją galią už MMA. Tuo tarpu žemos infliacijos laikotarpiu, kuris pastaruosius metus vyravo visose ES valstybėse, MMA didinimo poreikis būtų mažesnis.

Antrasis ir trečiasis kriterijus – bendras algų lygis ir algų augimo tempas – iš esmės susieja MMA dydį su vidutine alga. Mokslinėje literatūroje nėra sutariama dėl tinkamo šio santykio dydžio, kadangi aukštas santykis neigiamai veikia užimtumo lygį šalyje, tačiau teigiamai veikia pajamų nelygybę ir skurdo rizikos lygį. Lietuvai reikėtų apsispręsti, kokio tikslo siekiama MMA politika – ar didinti užimtumą, ar mažinti pajamų nelygybę ir skurdą, nes nuo to priklauso, koks MMA ir vidutinės algos santykis turėtų būti Lietuvoje.

Tęsiantis dabartinei situacijai Lietuva rizikuoja įstrigti „vidutinių pajamų spąstuose“. Visgi problema nėra spartus atlyginimų augimas, o veikiau lėtas darbo našumo augimas.

Bendroje 2012 m. Tarptautinės darbo organizacijos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko ataskaitoje nurodyta, kad minimali alga turėtų būti maždaug 30-40 proc. vidutinės algos rėžiuose, tokių atveju neigiamas poveikis užimtumui yra mažas. Kita vertus, EK siūlomoje direktyvoje užsimenama, kad šis santykis galėtų siekti 50 proc. Pagal šiuo metu Lietuvoje taikomą MMA mechanizmą šis santykis priklauso nuo kitų ES šalių vykdomos politikos ir labiau orientuotas į skurdo rizikos lygio ir pajamų nelygybės mažinimą, o ne užimtumo skatinimą. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl pandemijos laikotarpiu Lietuvoje užimtumo lygis sumažėjo daugiau nei kitose ES šalyse, ypač įvertinus gerus Lietuvos BVP duomenis.

Ketvirtuoju kriterijumi – darbo produktyvumu – siekiama susieti MMA kėlimą su darbo produktyvumo augimu. MMA kėlimas didina darbo kaštus, o tai mažina gaminamos produkcijos arba teikiamų paslaugų konkurencingumą. Per pastaruosius 10 m. vidutinis „į rankas“ gaunamas atlyginimas Lietuvoje padidėjo 101 proc., o analogišku laikotarpiu darbo našumas tik 29 proc., o tai lėmė augančias gamintojų ir paslaugų teikėjų produkcijos kainas ir mažesnį Lietuvos produkcijos konkurencingumą. Atotrūkis tarp atlyginimų ir darbo kaštų augimo per 10 m. siekia 72 proc. ir tai vienas blogiausių rezultatų ES.

EK, suprasdama, kad MMA augimas nesusietas su darbo produktyvumo augimu gali lemti ES ekonomikos konkurencingumo mažėjimą, siūlo nustatant MMA įvertinti darbo produktyvumo pokyčius. Tęsiantis dabartinei situacijai Lietuva rizikuoja įstrigti „vidutinių pajamų spąstuose“. Visgi problema nėra spartus atlyginimų augimas, o veikiau lėtas darbo našumo augimas.

Tokio kriterijaus įvedimas į MMA nustatymo mechanizmą priverstų Vyriausybę aktyviai diegti priemones, didinančias darbo produktyvumą tiek viešajame sektoriuje, tiek per įvairias paskatas privačiame sektoriuje, o Vyriausybės pastangos nukreiptos į darbo produktyvumo didinimą ilguoju laikotarpiu leistų paspartinti vidutinių atlyginimų augimą ir atitinkamai MMA.

EK pasiūlyti MMA nustatymo kriterijai yra tinkamesni, siekiant atliepti įvairius MMA nustatymo mechanizmo aspektus, todėl nepaisant EK direktyvos likimo, verta tuos kriterijus perkelti į nacionalinį MMA formulę. Tam reikalingas visų – darbdavių, Vyriausybės ir socialinių partnerių - sutarimas, kuris užtikrintų prognozuojamą vidutinių atlyginimų ir MMA augimą, paspartintų produktyvumo augimą ir užtikrintų mūsų ekonomikos konkurencingumą.