Architektė apie statybos teisinius reglamentus: „Lietuvoje trūksta aiškios paveldo sampratos“

Mokslininkė savo disertacijos tyrimo metu nagrinėjo teisinių dokumentų nuostatų ir architektūrinės estetikos sąsają bei naujus ir pritaikytus (rekonstruotus) pastatus Vilniaus ir Kuršių Nerijoje nuo jų įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą iki šių dienų. Taip pat ir šių pastatų architektūrinę raišką, tarptautinių bei nacionalinių paveldo apsaugos dokumentų naujai, pritaikomai ir atstatomai architektūrai reikalavimus.

Trūksta estetinio vertinimo kriterijų
Rašydama šią disertaciją, VILNIUS TECH alumnė nagrinėjo naujos architektūros genezę ir raidos kryptis bei šiuolaikines koncepcijas apie naują architektūrą saugomose teritorijose, daugiausia dėmesio skirdama estetiniams aspektams. Jaunoji mokslininkė nagrinėjo bei lygino tarptautinius ir nacionalinius teisinius paveldo apsaugos dokumentus, atliko estetinės raiškos analizę, ir, pasitelkusi rezultatus, išanalizavo Kuršių nerijos bei Vilniaus istorinio centro charakteringiausius skirtingų tipų – naujus, rekonstruotus ir atstatytus – objektus.

„Viena gautų išvadų – Lietuvoje trūksta aiškios paveldo sampratos, kurioje tarptautinės paveldo apsaugos dokumentai būtų integruoti į valstybės teisinę sistemą. Tai padėtų sumažinti esamos sistemos komplikuotumą, dėl kurio ir kyla nemažai teisinių nesusipratimų, nulemiančių naujų pastatų architektūrines, urbanistines, estetines problemas saugomose teritorijose.
Praktikoje veiksmingas žinias perkelti į reglamentus
Taip pat, dėl susidariusio teisinio statybos reikalavimų naujai architektūrai painumo, reikalingi strateginiai dokumentai – valdymo planai. Jų pagrindu, įvertinus vertybių pažeidžiamumo statusą, būtų galima koreguoti esamus teritorijų planavimo bei kitus kultūros paveldo apsaugą apibrėžiančius dokumentus, ir vėliau tęsti stebėseną bei ekspertinį vietovės vertinimą. Žinoma, ne tik pačių planų parengimas, bet ir jų vykdymas – nuolat peržiūrint ir tikslinant – padėtų šias Pasaulio paveldo vietoves saugoti ir suvaldyti potencialiai grėsmingus procesus", – pasakoja D. Traškinaitė.Be to, svarbu užtikrinti praktikoje veiksmingų žinių perkėlimą į teisinius reglamentus. Tiek teorinių bei praktinių, tiek stebėsenos žinių pildymas ir mainymasis jomis padėtų nuosekliau daryti kokybinį pokytį Vilniaus ir Kuršių nerijos teritorijose, įvertinant ir kiekvieno proceso dalyvio indėlį siekiant bendro tikslo – gyvybingų, harmoningiausių šių kultūrinių kraštovaizdžių, tęsia architektė.
„Kadangi disertacijoje nagrinėjama dviejų sričių – teisinių dokumentų nuostatų ir architektūrinės estetikos sąsaja, atliekant teisinių dokumentų tyrimą paaiškėjo, kad tiriamų saugomų vietovių teisiniuose dokumentuose yra stokojama estetinio vertinimo kriterijų, apimančių etinius, juslinius, emocinio patyrimo, psichologinio poveikio parametrus, taikytinus naujos architektūros kūrime, kurie ir formuoja architektūros estetikai reikšmingą vietos tapatumą", – paaiškina dr. D. Traškinaitė.
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos nuotr.
Istoriniuose rajonuose svarbu gairės konversijoms ir rekonstrukcijoms
Kalbant apie Vilniaus istorinį centrą ir Kuršių neriją, reikšmingiausia statybos rūšis čia yra rekonstrukcijos (kapitalinis remontas, priestatai, pritaikymai rekonstruojant), šiek tiek mažiau – nauja architektūra. Šių tirtų teritorijos kaitos kryptis, įveiklinant Istorinio urbanistinio kraštovaizdžio rekomendacijas, yra taikyti tvarumo principus pakartotinai pritaikant ir panaudojant paveldo pastatus.

„Pritaikius šio tyrimo išvadas, būtų galima užtikrinti planingą vietovių kaitą, gyvybingumą bei toliau išlaikyti šias vietoves saugomas tarptautiniu mastu. Manau, kad šių tyrimų rezultatai gali būti naudingi architektūros sferoje veikiantiems specialistams – kuriantiems pastatus ir jų kompleksus arba rekonstruojantiems esamus architektūros objektus UNESCO pasaulio paveldo vietovėse Lietuvoje architektams ir urbanistams.
Taip pat šios įžvalgos gali būti naudingos projektuojantiems specialistams ir kitose Lietuvos saugomose teritorijose, nes jos gali padėti jiems atidžiau bei kompleksiškiau įsigilinti į aplinkos problematiką ir praktikoje nuosekliau taikyti estetinius kriterijus bei kurti kokybišką architektūrą. Be abejo, ne tik jiems, bet ir paveldosaugos tema ugdandiems visuomenę, kuri yra tiesiogiai atsakinga už šių Pasaulio paveldo vietovių gyvavimą", – reziumuoja dr. D. Traškinaitė.