Bankrotų mažiau nei pernai

Remiantis Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo tarnybos (AVNT) pateiktais duomenimis, 2025 m. I-III ketv. buvo pradėti 1 007 juridinių asmenų bankroto procesai, lyginant su 1 145 2024 m. – tai 12,1 proc. mažiau. Įdomu tai, kad 2025 m. rezultatai beveik sutampa su 2023 m., kuomet buvo pradėta 1 018 bankroto procesų.

„Tai rodo, kad verslo sektorius stabilizuojasi po gan sudėtingų 2024 m., tačiau kol kas sugrįžtame tik į vidutinį, „įprastą“ bankrotų lygį, o ne stebime ilgalaikį nemokumo mažėjimą. 2026 m. turėtų parodyti, ar ši tendencija įgaus pagreitį, tačiau tai didele dalimi lems tiek pasaulinės geopolitinės ir ekonominės aplinkybės, tiek vietiniai makroekonominiai sprendimai bei verslo aplinkos pokyčiai Lietuvoje“, – sako Ž. Stuglytė.

Tuo tarpu tyčinių bankrotų dalis per tą patį praėjusių metų laikotarpį išaugo iki 6,8 proc., 2024 m. ši dalis siekė 4,7 proc.

„Šis augimas rodo didesnį teismų ir administratorių dėmesį verslo sprendimų vertinimui. Pagrindinės bankrotų priežastys išlieka nepakitusios – per dideli įsiskolinimai, per didelės rizikos prisiėmimas, apyvartinių lėšų trūkumas bei kreditavimo problemos. Tai rodo, kad esminių struktūrinių pokyčių verslo finansų valdyme kol kas nėra“, – įžvalgomis dalijasi advokatė.

Lyderiai – prekybos ir statybos sektoriai

Vertinant 2025 m. I–III ketv. duomenis pagal ekonominės veiklos rūšis, daugiausia bankrotų ir toliau fiksuojama didmeninės ir mažmeninės prekybos sektoriuje – iš viso 182 procesai. 2024 m. tuo pačiu laikotarpių jų buvo 191, 2023 m. – 181.

Tačiau kaip pastebi Ž. Stuglytė, nors prekybos sektorius jau ne vienerius metus išlieka bankrotų statistikos lyderiu, vis dėlto tai daugiausia lemia tai, kad šiame sektoriuje veikia daugiausia įmonių – apie 30 557, kas sudaro net apie 19 proc. visų Lietuvos ūkio subjektų. Tad bankrutuojančių įmonių dalis šiame sektoriuje sudaro vos apie 0,7 proc.

„Tikėtina, kad augantis vartojimas, nuoseklus darbo užmokesčio didėjimas bei lėšų atsiėmimas iš II pakopos pensijų fondų 2026 m. gali dar labiau sumažinti nemokumo riziką prekybos srityje“, – teigia Ž. Stuglytė.

Pirmąją vietą pagal bankrotų skaičių su prekyba dalijasi ir statybų sektorius, kuriame per 2025 m. I-III ketv. taip pat fiksuoti 182 bankrotai. Anot advokatės, reikėtų atkreipti dėmesį, kad skirtingai nei prekybos, statybų sektoriuje veikia beveik perpus mažiau įmonių – apie 15 468, todėl santykinė bankrotų rizika čia yra maždaug dvigubai didesnė. Tai leidžia daryti išvadą, kad statybų sektorius yra vienas jautriausių ekonomikos svyravimams.

„Kitose vietose pagal bankrotų skaičių rikiuojasi apdirbamoji gamyba – 91 procesas, o tai 9 proc. mažiau nei 2024 m. I–III ketv. Transporto ir saugojimo sektoriuje fiksuotas dar ryškesnis pokytis – bankrotų skaičius sumažėjo 29,4 proc. iki 77 procesų. Tokie pozityvūs skaičiai rodo augantį šių sektorių atsparumą“, – sako Ž. Stuglytė.

Tuo tarpu apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla išsiskiria neigiamai – bankrotų skaičius čia išaugo 53,2 proc. ir siekė 72 procesus. Tokie skaičiai rodo, kad paslaugų sektorius vis dar jaučia ankstesnių krizių pasekmes ir susiduria su augančiomis veiklos sąnaudomis.

Bankrotas dažniausiai reiškia verslo pasitraukimą

Per 2025 m. I–III ketv. buvo baigta 780 bankroto procesų, iš kurių net 732 (93,8 proc.) baigėsi įmonių išregistravimu. Tik 23 procesai (5,1 proc.) buvo nutraukti, kas, anot Ž. Stuglytės, patvirtina, jog Lietuvoje bankrotas dažniausiai reiškia galutinį pasitraukimą iš rinkos, o ne verslo restruktūrizavimo pradžią. Galimybės atkurti mokumą ar išvengti bankroto proceso pabaigos taip pat vis dar išlieka gana ribotos. Kartu tai pabrėžia savalaikio reagavimo svarbą – kuo anksčiau įmonė imasi veiksmų, tuo didesnė tikimybė išvengti negrįžtamo scenarijaus.

Tuo tarpu restruktūrizavimo bylų 2025 m. I-III ketv. buvo pradėta 50 – tai apie 43 proc. daugiau nei 2024 ir 2023 m., kai tokių bylų skaičius atitinkamai siekė 35 ir 34.

„Iš pirmo žvilgsnio tai galėtų atrodyti kaip pozityvus signalas, rodantis aktyvesnį įmonių siekį išsaugoti veiklą, tačiau šį augimą iš esmės nulėmė vienos įmonių grupės – AB „AUGA Group“ – restruktūrizavimo procesai. Tai reiškia, kad toks statistinis padidėjimas nėra plačiai paplitusi rinkos tendencija. Todėl kol kas nėra ir pagrindo teigti, jog Lietuvoje formuojasi tvarus restruktūrizavimo kultūros augimas – greičiau tai pavienis atvejis, nei sisteminis pokytis“, – akcentuoja TEGOS teisininkė.

Bankroto iniciatoriai – vadovai

2025 m. I–III ketv. pagrindiniais bankroto procesų iniciatoriais buvo įmonių vadovai (35,9 proc.) ir Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) (24,7 proc.). Vadovų iniciatyva pradėti bankrotą išaugo apie 7,6 proc., lyginant su 2024 m.

Tuo pačiu ženkliai sumažėjo VMI inicijuojamų bankrotų skaičius – net 32,9 proc. Taip pat, nors absoliutūs skaičiai ir nėra dideli, 25 proc. išaugo darbuotojų inicijuotų bankroto procesų skaičius.

Pagal teisinę formą, kaip ir ankstesniais metais, dominuoja uždarosios akcinės bendrovės (81,3 proc.) ir mažosios bendrijos (15 proc.).

Fizinių asmenų bankrotų nuosekliai mažėja

2025 m. I-III ketv. buvo užfiksuoti 127 fizinių asmenų bankrotai. Pastarųjų metų statistika rodo nuoseklų mažėjimą – 2024 m. buvo užfiksuoti 144, o 2023 m. 177 fizinių asmenų bankrotai.

„Ši tendencija leidžia daryti prielaidą, kad gyventojų finansinis raštingumas didėja – jie ima skolintis atsakingiau bei geriau planuoja savo finansinius įsipareigojimus. Tačiau kartu tai gali reikšti ir tai, kad dalis asmenų renkasi alternatyvius būdus atiduoti skolas ir vengia formalaus bankroto proceso“, – teigia Ž. Stuglytė.

Stabilumas, bet su išlygomis

2025 m. stebėjome verslo sektoriaus stabilizaciją. Bankrotų skaičius mažėjo, tačiau išliko panašus į 2023 m. lygį. Tai reiškia, kad artimiausiu metu drastiškų pokyčių tikėtis nereikėtų.

„Ateities prognozės taip pat išlieka iki galo neapibrėžtos – pasaulinė geopolitinė situacija, politiniai sprendimai JAV ir Europoje bei finansinių rinkų svyravimai gali turėti tiesioginės įtakos ir Lietuvos verslo aplinkai. Todėl atsakingas rizikų vertinimas ir savalaikiai sprendimai išlieka svarbiausiais veiksniais siekiant išvengti nemokumo ateityje“, – pažymi Ž. Stuglytė.