Šalyje atkūrus Nepriklausomybę, atsisakius ūkio valdymo komandinės sistemos, radikaliai pasikeitė ūkininkavimo principai, taip pat ir statybos. Buvo atsisakoma trestų ir susivienijimų, statybos ir pramonės įmonės iš pradžių tapo savarankiškomis valstybės įmonėmis, o po privatizavimo – akcinėmis ir uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis. Procesai vyko sparčiai, nes reformos tikslai sutapo su įmonių lūkesčiais būti visiškai savarankiškiems.

Įsteigta Statybos ir urbanistikos ministerija kūrė norminę bazę, vadovavo privatizavimo procesui, rengė dokumentus, tačiau į gamybos planavimą ir valdymą nesikišo, nebuvo atsakinga už statybos sektoriaus darbo rezultatus – apimtis, darbo našumą ir pan. Atsirado poreikis vienyti jėgas, sprendžiant įvairius klausimus.

1993 m. kovo mėn. Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir tuometiniam Ministrui Pirmininkui Bronislovui Lubiui patarus ir pritarus, susibūrusi iniciatyvinė grupė parengė įstatus, steigimo sutartį ir tų pačių metų balandžio 14 d. 24-ių įmonių vadovai šiuos dokumentus pasirašė. Gegužės 13 d. Vilniaus meras Vytautas Jasulaitis išleido potvarkį dėl Lietuvos statybininkų asociacijos įregistravimo.

Pirmuosiuose Asociacijos įstatuose buvo nustatytas tikslas – „apjungti Asociacijos narių pastangas, vykdant statybos, projektavimo ir statybinių medžiagų rinkos paieškas, siekti, kad uždirbtos lėšos būtų naudojamos materialiniams ištekliams įsigyti“. Tai visiškai atspindėjo to meto pagrindines statybos šakos aktualijas – trūko metalo, vamzdžių, elektrotechninių medžiagų, šaliai trūko naftos ir dujų. Piniginiai santykiai beveik neegzistavo.

Tiesa, šiuos sumanymus pavyko įgyvendinti tik iš dalies, dažniausiai įmonių lygyje. Rusija statybos paslaugų nelaikė būtinomis ir už jas ištekliai nebuvo skiriami.

Kita vertus, pirmieji keleri Asociacijos gyvavimo metai buvo rezultatyvūs siekiant statybos verslui palankių sprendimų valstybės institucijose. Pavyko pasiekti reikšmingų pokyčių mokesčių ir kitose srityse. Klausimus, susijusius su teisės aktų keitimu ir tobulinimu, pavyko išspręsti bendradarbiaujant su Statybos ir urbanistikos, vėliau – Aplinkos ministerija, kai kuriais atvejais – su Ūkio ir Finansų ministerijomis, Viešųjų pirkimų tarnyba. Be to, glaudžiai bendradarbiavome su Lietuvos pramonininkų konfederacija, kurios nare LSA taip pat jau yra 25 metus.

Kiekvienas laikotarpis formavo aktualius uždavinius. Asociacija aktyviai dirbo siekdama tarptautinių standartų diegimo įmonėse, dalyvavo Europos Sąjungos finansuojamuose mokymų projektuose, užmezgėme stiprią partnerystę su mokymo įstaigomis. Bendromis pastangomis atgaivinome Statybininkų dienos šventę, rūpinomės, kad nusipelnę statybos šakos atstovai būtų pagerbti apdovanojimais.

Šalies statybos sektorius išgyveno įvairių, ne tik teigiamų pokyčių, tačiau visuomet tenkino ekonomikos ir ūkio poreikius. 2008 m. pasiekėme, vadinčiau, istorinę ribą – statybos sektorius sukūrė 11 proc. BVP, neįskaičiuojant statybinių medžiagų pramonės, ir pirmąkart prilygo Europos Sąjungos šalių vidurkiui. Deja, ekonominė krizė neigiamai paveikė visos šalies ekonomiką, ypatingai statybos sektorių. Didžiausios pagarbos vertos įmonės, sugebėjusios išgyventi ir po truputį atsigauti.

Keitėsi kartos, įmonių struktūros, tačiau pagrindu visuomet buvo sėkmę lėmę žmonės, su kuriais dalinomės bendrais rūpesčiais, džiaugsmais ir pasiekimais. Sveikinu visus Asociacijos įmonių vadovus, darbuotojus, Asociacijos steigėjus ir signatarus LSA 25-mečio proga. Linkiu sėkmingos veiklos, išlaikyti ir stiprinti savo kolektyvus, diegti pažangą, visiems puikios sveikatos.

A. Šeštakauskas Asociacijos prezidentu buvo 1993–2013 m.