Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir Maskvai pradėjus mūsų šalies ekonominę blokadą, darbų statybininkams namuose ėmė labai trūkti. Tačiau darbas kitoje valstybėje visada sukelia nemažai juridinių, finansinių ir socialinių problemų. Daugiausia sunkumų buvo atsiskaitant – valiutų kursai tuometinėje SSRS ir Lietuvoje kito neprognozuojamai, teko naudoti atsiskaitymus natūra/barteriu – metalu, nafta ar jos produktais, vamzdžiais ir pan. Vėliau kilo ir juridinių problemų – įmonių kvalifikaciniai reikalavimai, atstovybių steigimai, atestacijos, licencijos, kvotos, vizos.

Be abejo, problemų buvo ir Lietuvoje – pirmiausia reikėjo, kad to darbo būtų. Vyko statybos komplekso pertvarka – daug didžiųjų statybos įmonių susiskaidė, susmulkėjo į atskiras, dažnai specializuotas organizacijas, kūrėsi naujos. Šiam procesui reikėjo koordinacijos, nes buvo aišku, kad Vyriausybė ar jos institucijos tuo jau nebeužsiims.

Visos šios problemos vedė prie minties, kad reikalinga struktūra, nors ir visuomeninė, kuri jungtų įvairias statybos srities bendroves, spręstų jų problemas tarpusavyje, atstovautų jų interesams Vyriausybėje, Seime ir padėtų dirbant užsienyje.

Daugiausia didžiųjų statybos bendrovių iniciatyva, labai aktyviai dalyvaujant Adakrui Šeštakauskui ir palaikant bei pritariant tuometiniam premjerui Bronislovui Lubiui, buvo nutarta steigti Lietuvos statybininkų asociaciją.