Architektas įvardino sovietmečio namų ir rajonų problemas 

Kalbėdamas apie renovaciją, M.Pakalnis pirmiausia išskiria neaiškų miesto rajonų erdvių statusą ir jų priklasomybę.

„Beveik neabejoju, kad Naujamiestyje užaugusiam ir į Karoliniškes persikėlusiam miestiečiui kiltų klausimai: kur mano kiemas, kuriame saugiai žais mano vaikas? Kur mūsų aikštė, kurioje mes susitinkame, kurioje savaitgalį vyksta turgelis, kurioje pasikabiname plakatus ir mitinguojame ir kurioje mes statome mūsų rajono Kalėdų eglutę? – rašo M.Pakalnis. – Šie klausimai kyla todėl, kad Naujamiestis yra paskutinis miesto rajonas, kuris pastatytas laikantis tradicinių, per tūkstantmetę miestų civilizacijos istoriją patikrintų principų: jame aiškiai atskirta, kas vieša ir kas privatu. Karoliniškės ir kiti sovietiniai rajonai pastatyti panaikinus žemės nuosavybę ir turint iliuziją sukurti žmonių, besidžiaugiančių bendru visuomenės gėriu bendruomenę. Čia nebeliko tradicinių gatvės, aikštės, skvero, kiemo erdvių. Viskas priklauso visiems. Tai reiškia niekam.“

Terasėlės prie daugiabučio sukūrė kitą erdvės kokybę ir pirmojo aukšto butai tapo ženkliai patrauklesni. Vokietija.

Le Korbiuzje, deklaruodamas modernistinės urbanistikos principus, dalijasi architektas, tikėjo, kad jo suprojektuotose baltuose namuose vienoduose butuose gyvens laimingos ir viskuo aprūpintos šeimos, o aplink žaliose pievose lakstys laimingi vaikai. Bet taip neįvyko. Šveicarijoje tokie laisvai erdvėje „pamėtyti“ namai apsupti gyvatvorių ir užrašų PRIVAT. Švedijoje, Vokietijoje, netgi Niujorke, kur tokių pastatų taip pat yra, įrengiamos terasėlės, tvorelės ir kitokie jausminiai ir fiziniai barjerai, pabrėžiantys viešų ir privačių erdvių atribojimą.

„Suprantu, kad yra sociologų, tyrinėjančių šių rajonų gyventojų gyvenimo būdą bei jų bendruomenių kūrimosi ypatumus, paveldosaugininkų, besižavinčių šių rajonų komponavimo ypatybėmis, bei architektūros teoretikų, tyrinėjančių šiuos rajonus projektavusių architektų kūrybą, bet pasakysiu tiesiai, man toks šių rajonų romantizavimas, toks padėties juose įšaldymas atrodo ypač kenksmingas. Jis kuria tokią situaciją, kad apie pusę Vilniaus gyventojų iki šiol negali naudotis miestietiško gyvenimo privalumais – neturi saugaus kiemo savo vaikams žaisti, neturi paslaugų artimojoje aplinkoje (pirmajame pastato aukšte), dėl automobilio stovėjimo vietos turi kasdien grumtis su kaimynu. Tai akivaizdus gyvenimo kokybės trūkumas. Beje ir Perkūnkiemis analogiškas. Nes pastatytas pagal tuos pačius modernistinės urbanistikos dėsnius“, – rašo M.Pakalnis.

Visi tokių rajonų būstai yra kone vienodo tipo: mažos virtuvėlės, atskirtos nuo mažų gyvenamųjų kambarių; sanmazgai, į kuriuos sunku įtalpinti skalbimo mašiną ar skalbinių džiovyklę. Visa tai orientuota į sovietinį gyvenimo modelį – kai mama virtuvėje kepa kotletus, o tėtis salone žiūri televizorių. Toks būstas netinka šiuolaikiškai mąstantiems žmonėms. Netinka jų šeimos modeliui. Turėdami galimybę, jie dažniausia renkasi kitokio tipo būstą kitokiame name su kiemu, kur saugiai žais jų vaikas, dalijasi architektas. Sovietinių pastatų infrastruktūra netinkama dabarties reikalavimams. Kiek laiptinių nepasiekiama žmonėms su negalia? Kiek laiptinių be liftų? Kaip tėvams užvežti vežimėlį į 5 aukštą?

„Čia tik 3 dalykai, kurių neįmanoma pakeisti didinant pastatų atitvarų šiluminę varžą, apsodinant gėlėmis. Problemų –  žymiai daugiau, ir jas išspęsti reikia politinės drąsos“, – rašo sostinės vyriausiasis architektas, apeliuodamas į mero posto siekinačius kandidatus. 

M.Pakalnio  nuomone, šių rajonų urbanistinėje struktūroje pirmiausia reikėtų identifikuoti, kas yra vieša ir kas privatu, kur gatvės, aikštės, skverai o kur kiemai. Vilnius tai įtvirtino kaimynijų programoje, svarbu aktualizuoti.

Kitas žingsnis – miestas tvarko viešas erdves, o už privačių naudojimą atsako patys gyventojai: jie gali jas apsitverti, įsirengti terasėles pirmuosiuose aukštuose, susitarę prasiplėsti parkavimą ar pasisodinti daugiau medžių – tai tik gyventojų, o ne savivaldybės reikalas.

Šiuose rajonuose, architekto nuomone, per mažai gatvių. Kvartalų dydis čia 400–500X400–500 metrų arba didesni. Naujamiesčio kvartalas yra 200x200. Tyrimų duomenimis, dalijasi M.Pakalnis, vaikštomame mieste kvartalo dydis turėtų būti nuo 60x60 iki 100x100 metrų. Tada pakanka pėsčiųjų ryšių ir erdvių pirmuosiuose aukštuose kurtis paslaugoms. Kai kvartalai per dideli, judėjimas vyksta per erdves, kurios galėtų būti kiemais, tad parduotuvėlėms nėra galimybių kurtis palei gatves, nes nėra klientų srauto. Todėl architektas siūlo skersgatvėliais ir pėsčiųjų takais skaidyti šiuos hiperkvartalus į mažesnius. 

Sostinės vyriausiojo architekto nuomone, reikai lėšų ne tik sienų apšiltinimui, bet ir rajonų perstatymui, kai gyventojai tampa pilnavertiškais savo pastato ir žemės savininkais ir tampa vystytojais: rekonstruoja pastatą, pastatydami papildomą korpusą ar uždėdami papildomą aukštą ant pastato. Rekonstruojant atsiranda galimybė ir nauju korpusu atsiriboti nuo gatvės, ir persiplanuoti butus, ir pasididinti terasas, įsirengti penhauzus ir panašiai. Tai ženkliai padidintų turto vertę. Ir tam reiktų keisti pastato nuosavybės formą.

„Mano bičiulio sūnus Švedijoje tik ką nusipirko ne butą, o pastato bendrijos pajų. Ir už tą pajų gali gyventi tame konkrečiame bute. Bet bendrija gali nuspręsti tą pastatą rekonstruoti, perstatyti, išplėsti. Ir jis, kaip bendrijos dalis, iš to gautų pelną ir galimybę persitvarkyti būstą ar persikelti į kitą būstą tame pačiame name, – pasakoja M.Pakalnis. – Kai sovietiniai po butą išparduoti pastatai pradės trupėti, turėsime prieiti prie tokių sprendimų. Nebijokime apie tai bent jau diskutuoti. Priešingu atveju, nugyvensim tuos rajonus dar labiau.“

 Architektas siūlo surasti lėšų paremti tokių pastatų pritaikymą senstančiai visuomenei. Jeigu bendrija nepajėgi, nesusitaria dėl didesnių permainų, architektas siūlo bent įrengti pandusus į laiptines ir pastatyti trūkstamus liftus rekonstruojant penkiaaukščių laiptines. Rytų Vokiečiai turi negi specialius liftų pavyzdžius. 

„Mūsų miestų likimas priklauso nuo to, kas atsitiks su šiais rajonais, jie gali tapti socialinių bėdų žiedais aplink istorinius mūsų miestų centrus. O kai kur, o siaube, ir miestų centruose. Vilniuje šiuose rajonuose gyvena apie pusę vilniečių“, – socialiniame tinkle dalijasi M.Pakalnis, apeliuodamas į būtinybę suvokti problemos mąstą.

Nuotraukos iš Mindaugo Pakalnio FB