Rusijos invazija į Ukrainą didžiąją dalį pasaulio ekonomikos įstūmė į naują ekonominę krizę. Pasaulinių tiekimo grandinių, kurios ir taip sunkiai atsigavo po pandemijos sukelto šoko, sutrikimai kartu su eksponentiškai išaugusiomis energijos, žaliavų ir logistikos kainomis sukėlė ne tik infliacinį spaudimą, bet daugeliui įmonių ir naują galvasopį dėl konkurencinio išlikimo globaliose rinkose. Globaliu mastu daugelis pirminių infliacijos veiksnių, atsiradusių po pandemijos, šiuo metu mažėja, o pasauliniai energijos ir žaliavų, pavyzdžiui, metalų, kainų indeksai yra maždaug 30 proc. mažesni už metų pradžioje buvusį kainų piką. Pasaulinis Freightos konteinerių kainų indeksas, atspindintis pasaulines laivybos išlaidas, sumažėjo daugiau kaip 75 proc, tiekimo prognozuojamumas gerokai pagerėjo, nors vis dar nesiekia priešpandeminio lygio.

Nepaisant vis didesnio pasaulio ekonomikos lėtėjimo, Lietuvos BVP (palyginamosiomis kainomis) III ketvirtį augo. Lietuvos pramonės sukuriamos produkcijos apimtys per I-III šių metų ketvirčius išaugo 14 proc., palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. Lietuvos pramonėje sukuriama bendros pridėtinės vertės dalis sudaro penktadalį Lietuvos BVP ir toji dalis yra didesnė nei visoje Europos Sąjungoje.

Nepaisant visų iššūkių, su kuriais tenka susidurti, 2022 metų trijų ketvirčių rezultatai įkvepia optimizmui. Šių metų I-III ketvirčiais Lietuvos pramonėje sukuriamos pridėtinės vertės dalis augo ir siekė 23,3 proc. bei praktiškai susilygino su Vokietijos pramonės indėliu į jos šalyje sukuriamą pridėtinę vertę (23,4 proc.).

Mūsų pramonė ir toliau išlieka vienu iš mūsų ekonomikos stiprybės ramsčių. Lietuviškos kilmės prekių eksportas nepraranda augimo spartos – augo 33,5 proc. per III ketvirtį ir 32,1 proc. per šiuos metus. Tokie rodikliai ir įmonių pasiekimai rodo, kad turime didelį eksporto potencialą. Augimo tendencijas stebime pagrindinėse mūsų eksporto rinkose – Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje, Nyderlanduose, neženklus (nepilnas 1 proc.) eksporto kritimas 2022 m. III ketv. buvo JAV, Švedijoje, JK, Vokietijoje.

Darbuotojų atlyginimai ir toliau auga, o įmonės iki šiol išlaikė gana stabilų darbuotojų skaičiaus augimą, kuris paskutiniu metu šiek tiek stoja. Šiemet daug veiksnių skatino darbo užmokesčio augimą šalyje – stipri kvalifikuotų darbuotojų paklausa ir jų trūkumas, su kuriuo susiduria tiek privatusis, tiek viešasis sektorius. Atlyginimai augo dviženkliu tempu daugelyje ekonominių veiklų.

Lėtėjantis ekonomikos augimas, padidėjusios energijos išteklių sąnaudos ribos įmonių galimybes itin sparčiai kelti atlyginimus ateityje. Finansų ministerija prognozuoja, kad lėtėjant ekonominiam aktyvumui, atlyginimų augimo pagreitis kiek išblės: numatoma, kad 2022 m. darbo užmokesčio augimo tempas šalyje sieks 13 proc., 2023 m. – 9,1 proc., o vėlesniais vidutinio laikotarpio metais – 5,0 proc.

Įmonės kovoja dėl konkurencingumo išlaikymo. Lietuva visoje ES yra viena iš paskutiniųjų valstybių pagal investicijas, tenkančias vienam darbuotojui: investicijoms Lietuvoje tenka apie 5000 eurų nuo vieno darbuotojo. Nuo 2013-2014 m. darbo našumas Lietuvoje auga gerokai lėčiau nei atlyginimai. Mūsų sukuriamų prekių ir paslaugų gamyba brangsta ir dėl to Lietuva tampa vis mažiau konkurencinga, palyginti su kitomis šalimis. Dėl šios priežasties ilgainiui mūsų įmonės taps tiesiog nekonkurencingos globaliose rinkose – o turime nepamiršti, kad būtent eksportas veža mūsų ekonomiką.

Verslo atstovų nuotaikų ir elgsenos pokyčiai, sparčiau augančios žaliavų kainos, su investicinių projektų finansavimu susijusios problemos ir spartus paskolų palūkanų normų augimas bei padėties išorės aplinkoje prastėjimas gali trikdyti jau pradėtų investicinių projektų eigą ir pristabdyti naujų projektų įgyvendinimą. Visi šie iššūkiai pradeda atsispindėti Lietuvos pramonės lūkesčių indekso pokyčiuose.

Pramonės lūkesčiai prastėja, pramonės įmonių tikrumas dėl ateities mažėja. Jeigu anksčiau įmonės buvo užsitikrinusios užsakymus trims mėnesiams į priekį, tai šiuo metu šis tikrumas apima mėnesio-dviejų laikotarpį. Akivaizdu, kad tokiomis sąlygomis įmonės daro pauzę dėl bet kokių svarbesnių investicinių ir darbuotojų samdymo sprendimų, kol situacija kažkaip nesistabilizuos ar nepaaiškės jos dinamikos krytis. O kol kas dar galime pasidžiaugti, kad nepaisant visų geopolitinių įtampų, trūkinėjančių grandinių, stovinčių reformų mūsų valstybėje, verslas ir toliau plečia savo veiklas, atidaro naujas įmones ir gamyklas. Pramonė ne tik investuoja milijardus į materialųjį turtą, bet dar ir šiuos pinigus paskirsto po Lietuvos regionus.

Apdirbamosios gamybos investicijos Lietuvos regionuose siekė vidutiniškai 28,3 proc. Pramonės didžiausios investicijos yra ne didmiesčiuose, kas reiškia, kad mes kuriame darbo vietas regionuose, kurių gyvasties palaikymas yra ypatingai svarbus. Tačiau kvalifikuotų darbuotojų trūkumas, kuris tikriausiai išliks nepaisant geopolitinės krizės, gali prisidėti prie gamybos plėtrą ribojančių veiksnių. Vidutiniu laikotarpiu darbuotojų pasiūlą ir užimtumą veiks demografinė raida – visuomenės senėjimas, tarptautinė migracija.

Toks įspūdis, kad pamiršome, jog Lietuva yra sparčiausiai senstanti visuomenė Europoje. Apie tai, kad demografija, kuri yra labai glaudžiai susijusi su migracijos politikos formavimu, yra mūsų didžiausia problema, pramonininkai kalba daugiau nei 15 metų. 2030 metais Lietuva pasieks maždaug 50 metų vidutinį amžių. Darbo rinkai – tai didžiausias iššūkis, nes tai paveiks mūsų įmones, mūsų valstybės gyvastį. Visuomenei sparčiai senstant, sveikatos priežiūrai ir socialinės apsaugos sistemai reikės vis daugiau pinigų, kuriuos turėtų uždirbti šiuo metu vis mažėjančios jaunimo gretos. Be migracijos toliaregiškos ir ilgalaikės, kryptingos politikos mes šių klausimų neišspręsime. Ir tai apima ne tik darbuotojų įsivežimą, tai apima ir studentų pritraukimą ir jų išlaikymą po studijų ir visus kitus dalykus. Todėl kitais metais švietimas ir toliaregiškas ilgalaikės migracijos ir demografijos politikos formavimas turi tapti mums visiems klausimu Nr.1.

2023 m. bus labai svarbūs tiek Lietuvos, tiek visos Europos bendrovėms ir Europos Sąjungos ekonomikai, įsitvirtinant globaliame ekonomikos žemėlapyje kaip gamybai palankiausiai vietai. Ilgalaikės klimato kaitos, konkurencingumo ir visuomenės senėjimo problemos pastaraisiais metais tapo dar aktualesnės ne tik mūsų valstybei, bet visai Europai. Tačiau politinis sutarimas dėl bendrų sprendimų tapo dar labiau fragmentiškas.

Situaciją būtina keisti, sprendžiant visoms ekonomikoms svarbiausius iššūkius: įtvirtinti tvarius energetikos krizės sprendimus ir toliau dekarbonizuoti mūsų ekonomikas nedeindustrializuojant jų; sukurti reguliavimo erdvę įmonėms, kurioms skubiai reikalinga parama; globaliose rinkose atkurti vienodas sąlygas su pagrindiniais konkurentais, priimant sprendimus derybų keliu ir didinant Europos konkurencingumą; stiprinti ES bendrąją rinką, kuri yra natūrali mūsų įmonių vidaus rinka, šalinant kliūtis bet kokiam laisvam judėjimui, skatinti taisyklėmis grindžiamą pasaulinę prekybą ir užtikrinti eksporto rinkų ir tiekimo šaltinių įvairovę bei jų plėtrą; spartinti skaitmeninimą ir sudaryti palankesnes sąlygas inovacijų diegimui; spręsti kvalifikuotų darbuotojų trūkumo problemas, kurios jau tampa pagrindiniu trukdžiu mūsų įmonių plėtrai bei gamybos procesų modernizavimui.

Nepamirškime, kad verslas veikia globaliai ir jis yra įtakojamas visų globalių tendencijų, todėl ir mūsų politikų sprendimai turi būti priimami atsižvelgiant į tai. Sukurkime visiems vienodas sąlygas veikti ir augti. Pradėkime 2023 m. nuo bendro veikimo, sprendžiant metų metais vis atidedamus skaudulius – tai demografija, švietimo kokybė, viešojo sektoriaus reforma, verslo aplinka ir mokesčių politikos pertvarka. Ne kartą kartota: stabiliai veikiantis verslas stiprina valstybę, kuria valstybės ir jos žmonių gerbūvį. Stipri valstybė visų pirma yra stiprus valstybės ekonomikos stuburas, o stiprios valstybės nesukursi, jei nebus dirbama ranka rankon su verslu ir verslininkais – išgirskime tai.