Šiandien mūsų šalies statybininkai jaučia įtampą ir itin didelį nerimą dėl ateities bei ženkliai sumažėjusių darbų apimčių, tačiau vis dar stengiasi išsaugoti savo darbuotojus.

Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) atlikta šalies statybos įmonių apklausa parodė, kad pirmąjį šių metų pusmetį, palyginus su 2019 m. tuo pačiu laikotarpiu, net 68% statybos bendrovių jaučia darbų apimčių sumažėjimą. Iki 20% mažesnį užsakymų kiekį apklausoje nurodė 40% įmonių, 20-40% mažiau projektų įgyvendina 20% bendrovių, daugiau nei 40% darbų apimtys sumažėjo 8% įmonių. Stabilų užsakymų kiekį išlaikė 24% rangovų, o darbų apimčių augimą pirmąjį šių metų pusmetį nurodo tik 8% apklausoje dalyvavusių bendrovių. Kas lėmė susidariusią padėtį?

Didžioji dalis nekilnojamojo turto (NT) plėtotojų ir investuotojų sustabdė arba atsisakė suplanuotų projektų, o pavieniai privatūs statytojai taip pat atidėjo daugumą numatytų statybos darbų. Šiandien prieš pandemiją pradėti projektai dar tęsiami, tačiau naujų, deja, planuojama itin mažai. Analogišką situaciją taip pat matome renovacijos projektų įgyvendinime. Statybų sektoriaus susitraukimą indikuoja ir naujausi Statistikos departamento duomenys. Pavyzdžiui, šių metų antrąjį ketvirtį statybos darbų atlikta 15,1% mažiau nei pirmąjį, o baigtų statyti pastatų skaičius 16,4% mažesnis nei buvo prieš metus.

Nerimą kelia tai, jog statybininkai niūriai prognozuoja ir šių metų finansinius rezultatus.

Dėl pandemijos iki 30% planuotų pajamų kritimą numato 64% statybos bendrovių, 30-50% nuosmukį prognozuoja 4% rangovų. Stabilius finansinius rezultatus planuoja išlaikyti 24% įmonių, o jų augimą prognozuoja tik apie 12%. Tai rodo, jog statybos bendrovių apyvartinis kapitalas traukiasi ir tampa vis sunkiau ne tik vystyti, bet ir apskritai išlaikyti verslą.

Susidariusi situacija sukėlė didelę įtampą ir statybų rinkos disbalansą. Siekdamos bet kokia kaina išgyventi ir išsaugoti darbuotojus, kovoje dėl naujų užsakymų įmonės rizikuodamos darbų kainas „muša“ 10–15%, nors sąnaudos ir darbo užmokesčiai tikrai nemažėja. Galutiniame rezultate tai reiškia patiriamus nuostolius.

Apyvartinių lėšų trūkumas lemia ir mažėjančias rangovų galimybes dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Dalis statybos bendrovių tiesiog nebegalės dalyvauti valstybiniuose konkursuose, nes turės mokestinių nepriemokų ir negalės pateikti nei darbų atlikimo, nei pasiūlymo garantijų. Be to, įmonėms tampa vis sudėtingiau išlaikyti darbuotojus.

Rinkos dalyvių prognozuojamas scenarijus itin paveiktų ne tik šalies ekonomiką, bet ir paskatintų dar spartesnį nedarbo lygio augimą, kuris dabar siekia net 13,2%. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad statybų sektoriaus darbo rinka tapo viena iš labiausiai pandemijos paveiktų verslo šakų. Pavyzdžiui, jau pirmąjį šių metų ketvirtį nedarbo lygis šalies statybose pakilo iki 12%, kai iš viso Lietuvoje sudarė 7,1%. Užimtumo tarnybos duomenys rodo, kad šiemet nuo sausio iki birželio dėl nedarbo išmokos kreipėsi 11100 žmonių, kurių paskutinė darbovietė buvo būtent statybos įmonė, o darbo jėgos paklausa statybose mažėjo 9,6%. Skaičiai tikrai nekelia optimizmo.

Jeigu antrąjį šių metų pusmetį dar 10% šio sektoriaus darbuotojų netektų darbo vietų, tuomet 10-12 tūkst. asmenų metų pabaigoje taptų papildoma našta valstybei ir ženkliai padidintų nedarbo lygį. Bedarbystė ir į valstybės biudžetą nesurinktos pajamos gali priversti mūsų valdžią didinti mokesčius, o tai jau gultų ant visų šalies gyventojų pečių.

Didėjantis nedarbas Lietuvoje gali neišvengiamai atnešti ir emigracijos „bangą“. Pavyzdžiui, tokios valstybės kaip Vokietija, Prancūzija, Švedija ar Didžioji Britanija, gaivindamos ekonomikas, šiandien įgyvendina statybos ir infrastruktūros projektus, kuria darbo vietas ir siūlo konkurencingus darbo užmokesčius tiek vietiniams, tiek užsienio šalių piliečiams. Pavyzdžiui, vykdo tokius projektus kaip masinė renovacija, viešųjų pastatų energinio efektyvumo didinimas, lietaus vandens nuotekų surinkimo tinklų rekonstrukcijos ir kiti. Tai reiškia, kad jos tampa tikru traukos centru darbo ieškantiems asmenims. 

Pastaruoju metu girdime nemažai kritikos dėl Ateities ekonomikos DNR plane numatytų investicijų į infrastruktūros projektus, bet turime suprasti, kad statybos – viena svarbiausių šalies ūkio šakų, galinčių ne tik palaikyti ekonomiką, bet ir darbo rinką. Keista, jog pamirštame, kad kone kas ketvirtoje Lietuvos šeimoje gyvena statybos srityje dirbantys asmenys. Tai žmonės, kurie per metus sukuria apie dešimtadalį šalies BVP. Todėl šiandien kiekvienas užsakymas statybininkams – itin svarbus.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad statybos sektoriuje yra itin svarbios ne tik investicijos į konkrečius infrastruktūros projektus, bet ir į darbuotojų kompetencijų ugdymą, jeigu norime pereiti prie skaitmeninės ekonomikos. 

Inovacijų diegimo poreikis sukelia nemažai iššūkių verslui. Statistikos duomenimis, 38% statybos įmonių trūksta specialistų, išmanančių naujas technologijas, 38% bendrovių riboja biudžetas, o 34% - tiesiog susiduria su darbuotojų abejingumu. Atkreiptinas dėmesys, jog valdžios ryžtingumo pasigenda 30% statybos įmonių, o 29% tikina, kad joms apskritai trūksta žinių apie prieinamas technologijas.

Lietuvoje turime panašią situaciją. Pavyzdžiui, nuo 2021 m. statybos darbų viešuosiuose pirkimuose nustatyta prievolė viešųjų statinių statyboje pradėti palaipsniui taikyti statinio informacinį modeliavimą (BIM). Šios technologijos taikymas yra itin svarbus tuo, kad leidžia geriau ir greičiau projektuoti, išvengti klaidų, turėti ekonomiškesnį statybos procesą bei statinio priežiūrą, remontą ir renovaciją. Ar esame pasirengę šiems pokyčiams šiandien? 

Lietuvos statybos įmonių apklausa atskleidė, jog net 48% bendrovių abejoja, kad valdžios institucijos telks dėmesį į jų sektoriaus skaitmenizavimą, todėl neskuba investuoti į darbuotojų kompetencijų ugdymą ir neturi apmokytų specialistų, kurie gebėtų taikyti BIM savo darbe. Šie rezultatai tik akivaizdžiai rodo, jog turime santykinai žemą kompiuterinio raštingumo lygį statybų darbo rinkoje, tačiau šiame sektoriuje dirbantiems specialistams jau neišvengiamai kyla poreikis išmanyti informacines technologijas ir pasižymėti skaitmeniniais įgūdžiais.

Inovacijų taikymas statybose leistų ne tik padidinti darbuotojų darbo našumą, mažinti sąnaudas, automatizuoti daugybę procesų, gerinti infrastruktūros kokybę ir didinti šio verslo sektoriaus konkurencingumą, bet ir įgyvendinti ES taršos mažinimo bei energinio efektyvumo didinimo uždavinius. Pavyzdžiui, nuo 2020 metų statyti energijos beveik nenaudojančius pastatus.

Norint užtikrinti ilgalaikį ir tvarų statybos sektoriaus augimą, reikia sparčių ir efektyvių investicijų ne tik iš verslo, bet ir iš pačios valstybės pusės. Turime didinti Lietuvos ekonomikos pažangumą, siekiant, kad kuo didesnę jos dalį sudarytų inovatyvus ir aukštą pridėtinę vertę kuriantis verslas.

Šiandien reikalingas naujas požiūris ir suvokimas, kad jeigu pereisime prie skaitmeninės ir žiniomis grįstos ekonomikos, turėsime ženkliai daugiau gerai apmokamų ir aukštos kompetencijos reikalaujančių darbo vietų, bus sparčiai vystomos inovacijos ir aukštos pridėtinės vertės produktai. Pasauliui skaitmenizuojantis ir sparčiai vystantis informacinėms technologijoms, mūsų valstybei būtina į tai reaguoti.

Todėl šiuo neeiliniu laikotarpiu yra itin reikšmingas mūsų valdžios institucijų vaidmuo, įgyvendinant Ateities ekonomikos DNR planą ir priimant esminius sprendimus dėl ekonomikos skatinimui reikalingų investicijų krypčių.

Skiriamos lėšos infrastruktūros projektams – teisinga ir tikslinga plano dalis ekonomikos bei darbo rinkos palaikymui, tačiau tai nėra statybų pramonės rėmimas. Realiu skatinimu statybininkams taptų kryptingos investicijos į ilgailaikę pridėtinę vertę kuriančius projektus, kurie būtų orientuoti į verslo konkurencingumo didinimą ir skaitmeninį perginklavimą, suteiktų galimybę įsigyti naujas technologijas ir įrengimus, kelti darbuotojų kvalifikaciją ir didinti darbo našumą bei veiklos efektyvumą. Tai – investicijos į ateitį. Eidami šiuo keliu, taptume lygiaverčiais varžovais globalioje rinkoje ir pamirštume emigracijos keliamus iššūkius.