„Apmaudu, kad šiuo kriziniu laikotarpiu mūsų valstybėje atsiranda susipriešinimas tarp atskirų profesijų bendruomenių. Sunkmetį šiandien išgyvena didžioji dalis visuomenės, o bandymai svarbesniais paversti vienos profesijos atstovus ir pažeminti kitos – neatneša nei racionalių, nei logiškų sprendimų, kurie padėtų gelbėti skęstančią ekonomiką. Keista, jog pamirštame, kad kone kas ketvirtoje Lietuvos šeimoje gyvena statybos srityje dirbantys asmenys. Tačiau šiandien kai kurie vieši asmenys sau drąsiai leidžia išraiškingais būdvardžiais apibūdinti iš statybininko amato gyvenančius žmones ir kritikuoja Vyriausybę dėl priimtų sprendimų, didinančių darbo rinkos užimtumą“, – išplatintame pranešime cituojamas Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) prezidentas Dalius Gedvilas.

Statistikos departamento duomenimis, nedarbo lygis statybos sektoriuje pakilo net iki 12% ir tai yra viena labiausiai pandemijos paveiktų pramonės šakų. Tuo tarpu paslaugų sektoriuje šis rodiklis net trečdaliu mažesnis – 8%.

Statybos sektoriaus dalyviai šiemet prognozuoja 30% nuosmukį. Jeigu prognozės išsipildys, tuomet mūsų valstybės biudžetas, skaičiuoja LSA, prarastų 200 mln. eurų PVM mokesčio, 40 mln. eurų GPM mokesčio ir 50 mln. eurų socialinio draudimo mokesčio.

„Tokio dydžio nuosmukis paskatintų dar spartesnį nedarbo lygio augimą. Jeigu 10% statybos sektoriaus darbuotojų netektų darbo vietų, tuomet 10–12 tūkst. gyventojų metų pabaigoje atsidurtų Užimtumo tarnybos sąrašuose arba emigruotų – kaip per praėjusią ekonominę krizę. Tai žmonės, kurie per metus sukuria apie dešimtadalį šalies BVP. Bedarbystė ir į valstybės biudžetą nesurinktos pajamos gali priversti didinti mokesčius, o tai būtų našta visiems Lietuvos piliečiams. Kiekviena valstybė kaip vieną iš prioritetų laiko darbo vietų kūrimą ir išsaugojimą“, – sako D. Gedvilas.

LSA vadovas pažymi, kad statybos ir infrastruktūros projektų įgyvendinimas – didžiulis ekonomikos variklis, ypač reikšmingas krizės kontekste, tą įrodo pasaulio jau išgyventų ekonominių krizių patirtis.

„Šiandien turėtume pinigus ne dalinti, o įdarbinti. Statybos sektoriuje valstybė yra vienas pagrindinių užsakovų, taip pat jis glaudžiai susijęs su kitais verslais per generuojamus užsakymus. Todėl valstybės užsakymų lėšos ekonominių ryšių grandinėje patektų ir į kitus verslo sektorius, tokius kaip gamyba ir paslaugos“, – aiškina D. Gedvilas.

Skaičiuojama, kad kiekvienas į infrastruktūrą investuotas euras ilguoju laikotarpiu šalies BVP gali generuoti net 20% grąžą.

Eidami šia kryptimi, pasak D. Gedvilo, palaikytume nemažą dalį šalies verslų ir taip generuotume ekonomiką, išsaugotume ir kurtume naujas darbo vietas, skatintume vidaus vartojimą ir pagerintume visos Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybę bei pajamų lygį.

„Mūsų valdžia taip pat turėtų nepraleisti unikalios galimybės pabandyti išsaugoti sugrįžusius emigrantus, suteikiant jiems progą įsidarbinti gimtinėje, prisidedant prie naujų projektų įgyvendinimo. Pavyzdžiui, tokio projekto kaip „Rail Baltica“ statyba ir geležinkelio ruožų elektrifikavimas leistų sukurti net 13 000 naujų darbo vietų“, – teigia D. Gedvilas.

Jis akcentuoja, kad per statybos ir infrastruktūros projektus ekonomiką skatins dauguma ES valstybių, pavyzdžiui, Vokietija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Latvija, Estija ir kitos.