Mūsų valstybės paramos verslui priemonių efektyvumo ir spartos trūkumą liudija naujausi Užimtumo tarnybos pateikti duomenys apie darbo netekusių asmenų skaičių Lietuvoje. Pirma karantino savaitė – 5915 naujų bedarbių. Antra karantino savaitė – 7182 nauji bedarbiai. Trečia karantino savaitė – 8984 nauji bedarbiai. Ketvirta karantino savaitė – 9477 nauji bedarbiai. Iš viso per keturias savaites turime net 25 tūkst. naujų bedarbių ir 11% nedarbo lygį. Ekonomistai skaičiuoja, kad ši kreivė galimai kils net du ar tris kartus, o neišsaugotos darbo vietos mokesčių sistemoje sukurs papildomą 14,5 mln. skylę.

Pateikta statistika ne tik baugina, bet ir kelia klausimą – ar tikrai užtenka to, ką darome?

Norėdama prognozuoti pandemijos pasėkmes ir ateities perspektyvas, Lietuvos statybininkų asociacija atliko statybos sektoriaus įmonių apklausą. Ką ji parodė? Ogi tai, kad statybos darbų apimtys šiemet sumažės net 30%. Tai reiškia, kad šalies statybininkai prognozuoja didžiulį nuosmukį statybos pramonėje, kuri sukuria apie 10% Lietuvos BVP. Šiam niūriam scenarijui yra rimti simptomai: NT vystytojai pradėjo stabdyti naujų projektų statybas. Pavieniai privatūs statytojai, net ir susimokėję avansus rangovams, taip pat prašo stabdyti visus laukiančius darbus. Neatsilieka ir užsienio šalių užsakovai, kurie sustabdė derybas dėl ankščiau planuotų statybos projektų. Ką tai gali lemti? Statistika rodo, kad statybų sektoriuje dirba 115 tūkst. asmenų. Tai reiškia, kad jeigu 10% šio sektoriaus darbuotojų būtų atleisti, tuomet net 12 tūkst. asmenų taptų nedarbo išmokų prašytojais ir papildoma našta valstybei.

Visgi reikėtų nepamiršti, kad žaibiškai didėjantis bedarbių skaičius atneša ne tik didelę žalą šalies ekonomikai, bet ir socialinius neramumus. Tą jau šiandien matome JAV, patiriančioje didžiulę krizę darbo rinkoje: per mėnesį šalyje atsirado net 22 mln. naujų bedarbių, iš nusivylimo pradėjusių rengti masinius protestus prieš valdžios pareigūnus.

Jeigu atsigręšime į ankstesnių krizių scenarijus, tai dar vienas laukiantis etapas – viešųjų finansų krizė: nesurinktos pajamos į valstybės biudžetą ir problemos savivaldų finansuose. Kai gegužės 25 dieną įmonės pateiks pajamų deklaracijas, valstybės gautos pajamos už 4 šių metų mėnesius gali aptemdyti ateinančios vasaros dangų.

Trumpai tariant, prielaidų krizės gilėjimui yra daugiau negu reikia.

Tačiau šiandien į susiklosčiusią padėtį turėtume pabandyti pažvelgti ne tik kaip į praradimų, bet ir kaip į galimybių metą. Kaip? Tam reikėtų nieko nelaukiant pradėti ieškoti kompleksinių ir veiksmingų sprendimų: sudaryti vidaus ekonomikos stimuliavimo priemonių planą, kuris ne tik stabilizuotų padėtį ir sumažintų nedarbo lygio augimą, bet ir kurtų naujas darbo vietas, skatintų vidaus vartojimą bei užtikrintų finansų cirkuliaciją šalies viduje. Viena iš pagrindinių tokio plano krypčių – valstybei maksimaliai didinti viešųjų pirkimų apimtis, trumpinti pirkimų procedūras ir žaibiškai įgyvendinti jau suplanuotus struktūrinės paramos projektus.

Ankstesnių krizių metu mūsų valstybė buvo apribota Tarptautinio valiutos fondo sutartimi, kuri ribojo galimybes skolintis. Tačiau šį kartą mūsų padėtis kitokia – valstybė turi visas galimybes skolintis užsienio rinkoje, stimuliuoti vidaus ekonomiką ir investuoti į ilgalaikę išliekamąją vertę turinčius projektus, bet tam trūksta ryžto ir krizių valdymo komandos. Nepamirškime, kad mūsų šalies viešosios skolos santykis su BVP yra vienas mažiausių Europoje, jau kelerius metus iš eilės turėjome perteklinį biudžetą, o šiuo metu turime ir geriausią istorijoje skolinimosi reitingą.

Tad turime visas galimybes išnaudoti šią progą – geriausią istorijoje skolinimosi reitingą, – nes šiandien nebe metas taupyti.

Jau dabar valstybei reikėtų tapti ne tik skolintoju, bet ir užsakovu: pradėti investuoti ir įgyvendinti visus jau parengtus bei pridėtinę vertę kuriančius projektus, kad verslas gautų aiškų signalą, jog šalies ekonomika judės į priekį ir jam nereikia kapituliuoti. Tieskime elektros tinklus ir geležinkelius, tieskime ir asfaltuokime kelius, vystykime infrastruktūros objektus, statykime visuomenei svarbius ir reikalingus pastatus, renovuokime daugiabučius ir valstybinius energetiškai neefektyvius statinius bei pagaliau pabaikime atominės elektrinės uždarymo darbus. Galima būtų vardinti ir vardinti, kai dar 2019 m. antroje pusėje Lietuvoje buvo apie šimtas užsaldytų statybos darbų viešųjų pirkimų projektų, kurių bendra vertė siekė apie 0,5 mlrd. Eur. Šiems projektams jau buvo numatytos valstybės lėšos. Šio plano įgyvendinimui padėtų ir skaidrumo suteiktų vieša pirkimų statistika, kuri rodytų neįvykdytų pirkimų skaičių bei kiekvienos savaitės ataskaitas apie naujų pirkimų skaičių ir jų apimtis.

Kodėl kviečiu atsigręžti būtent į statybos sektorių? Šiame sektoriuje valstybė yra vienas pagrindinių užsakovų, kurio užsakymų spektras yra labai platus ir turintis ilgalaikę išliekamąją vertę, taip pat jis glaudžiai susijęs su kitais verslais per generuojamus užsakymus. Todėl valstybės užsakymų lėšos ekonominių ryšių grandinėje patektų ir į kitus verslo sektorius, tokius kaip gamyba ir paslaugos. Kai Lietuvos gamintojams dėl įvesto karantino eksporto rinkos uždarė duris, tai viešųjų pirkimų apimties didinimas yra vienas iš geriausių būdų, galinčių kompensuoti dingusią paklausą.

Eidami šiuo keliu, mes palaikytume nemažą dalį šalies verslų ir taip stabilizuotume ekonomiką, išsaugotume ir kurtume naujas darbo vietas, skatintume vidaus vartojimą, kurtume pridėtinę vertę ir pagerintume visos Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybę bei pajamų lygį. Mūsų valdžia taip pat turėtų nepraleisti unikalios galimybės pabandyti išsaugoti sugrįžusius emigrantus, suteikiant jiems progą įsidarbinti gimtinėje, prisidedant prie naujų projektų įgyvendinimo.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad tokia praktika jau yra pasiteisinusi užsienio valstybėse, kai, bendradarbiaujant su rinkos dalyviais, kriziniam laikotarpiui yra suformuojamas užsakymų rezervas iš visai visuomenei bei viešam interesui svarbių ir išliekamąją vertę turinčių projektų, subalansuojant gyventojų poreikius su ilgalaikiu vidaus ekonomikos skatinimu.

Nepamirškime, kad tik nuo verslo tvarumo priklausys, kokios bus laukiančios pandemijos sukelto ekonominio šoko pasekmės, kaip greitai atsistatysime ir kiek turėsime išsaugotų bei sukurtų darbo vietų.

Pabandykime į karantiną pažvelgti kaip į galimybių metą. Laiko turime mažai, todėl dabar kaip niekad greitai reikia priimti taiklius ir kompleksinius sprendimus nuo kurių priklausys visos šalies gyvenimas įveikus pandemiją.