Pasaulyje tebesitęsiant pandemijai ir valstybei imant riboti dalies verslo veiklą, verslininkai vėl ima kalbėti apie prastovas ir būtinybę atleisti darbuotojus. Visuomenėje žinoma, kad atleisti darbuotoją kainuoja, tačiau ne visi žino, iš ko susideda neteisėto atleidimo kaina.

Vienašališko atleidimo atveju darbdavys turi sumokėti išeitinę kompensaciją, tačiau atleidimą pripažinus neteisėtu, gali tekti sumokėti iki 18 mėn. vidutinių darbo užmokesčių kompensaciją ir papildomai atlyginti neturtinę žalą. Tad priimdamas sprendimą atleisti darbuotoją, darbdavys sprendžia klausimą, ar atleisti darbuotoją ir prisiimti galimą riziką, ar tęsti darbo santykius su nepageidaujamu žmogumi.

Prieš atleisdami darbuotoją, kuris potencialiai ginčys atleidimą, darbdaviai taip pat svarsto, ar pripažinus atleidimą neteisėtu, nenorimas darbuotojas tikrai daugiau nebepasirodys darbe. Šioje vietoje atsakymas aiškus – pagal 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusį naują Darbo kodeksą, jei darbdavys to nepageidauja, toks darbuotojas į darbą grąžintas nebus, tad pagrindine rizika išlieka finansinė verslo atsakomybė, tad kokia ji?

Iš ko susideda neteisėto atleidimo kaina?

Neteisėtai atleistas darbuotojas iš darbdavio gali prisiteisti sumą, siekiančią iki 18 vidutinių mėnesinių jo darbo užmokesčių. Šią maksimalią sumą sudaro dvi dedamosios. Už priverstinę pravaikštą bylinėjantis mokamas vidutinis darbo užmokestis už visą bylinėjimosi laikotarpį, tačiau ne daugiau kaip už vienerius metus. Antroji išmokos dalis – kompensacija už išdirbtą laiką, kurią sudaro vienas vidutinis darbo užmokestis už dvejus darbo santykių metus. Ji negali viršyti 6 mėn. vidutinio atlyginimo maksimalią kompensaciją gauna 12 ir daugiau metų bendrovėje dirbę darbuotojai. Jei po teismo sprendimo darbuotojas grįžta į darbą, jam priteisiama tik išmoka už priverstinę pravaikštą. 

Vienašališko atleidimo atveju darbdavys turi sumokėti išeitinę kompensaciją, tačiau atleidimą pripažinus neteisėtu, gali tekti sumokėti iki 18 mėn. vidutinių darbo užmokesčių kompensaciją ir papildomai atlyginti neturtinę žalą. Tad priimdamas sprendimą atleisti darbuotoją, darbdavys sprendžia klausimą, ar atleisti darbuotoją ir prisiimti galimą riziką, ar tęsti darbo santykius su nepageidaujamu žmogumi.

Kartais teismas gali papildomai priteisti ir neturtinę žalą. Dažnai atleidimą pripažinus neteisėtu, konstatuojama ir tai, jog atleistas darbuotojas patyrė stresą, įtampą ar sveikatos sutrikdymą. Ši kompensacija įprastai būna nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų, bet jei darbuotojas įrodo darbovietėje buvus tyčinius veiksmus (pvz. mobingą ar diskriminaciją), suma gali gerokai išaugti.

Jei teismas pripažįsta atleidimą neteisėtu, darbdaviams kyla klausimas, ar iš priteistos sumos galima atimti atleidžiant darbuotoją sumokėtą dviejų mėnesių vidutinio atlyginimo išeitinę išmoką (jeigu tokia buvo mokėta). Deja, vieno atsakymo nėra ir skirtingi teismai gali priimti skirtingą sprendimą. Dalis kompensaciją už pravaikštą ir dirbtą laiką priteisia papildomai – tokiu atveju darbdavys atleistam darbuotojui maksimaliai bus priverstas sumokėti ne 18, bet 20 mėn. vidutinių darbo užmokesčių siekiančią sumą.

Nesivadovauti emocijomis, ieškoti teisinio pagrindo

Viena dažniausių klaidų, kurias daro darbuotoją nusprendę atleisti darbdaviai, yra skubėjimas. Tinkamai neįvertinę situacijos, jie pasirenka neteisingą darbo sutarties nutraukimo teisinį pagrindą. Šis dažniausiai darbuotojui suteikia pretekstą kreiptis į darbo ginčų komisiją, o vėliau – į teismą. Nors nėra priemonių, kuriomis būtų galima apsidrausti nuo galimo darbuotojo skundo dėl neteisėto atleidimo, tinkamai pasirinkęs atleidimo pagrindą, darbdavys bus geriau pasirengęs bylinėtis. Svarbu pabrėžti, kad bet kokie susitarimai nesikreipti į teismą, sudaryti tarp darbdavio ir atleidžiamo darbuotojo (jeigu tokie būtų), yra negaliojantys – darbuotojas visada turi teisę ginčyti sprendimą dėl atleidimo.

Dažnai pasitaikanti klaida – darbdaviai painioja netinkamą darbo pareigų atlikimą su darbuotojo kompetencijų trūkumu. Klaidingai manoma, kad laiku neatliekantis užduočių, klaidų darantis ir kitaip blogai dirbantis darbuotojas pažeidžia savo pareigas. Tačiau teisiškai tai laikoma kvalifikacijos trūkumu, o tai reiškia, kad darbo sutartis gali būti nutraukiama tuo pagrindu, kuris numato darbo sutarties nutraukimą nesant darbuotojo kaltės. Todėl jei darbdavys atleis tokį darbuotoją be įspėjimo ir išeitinės kompensacijos, t. y. už darbo pareigų pažeidimą, veikiausiai teks bylinėtis teisme ir, kas blogiausia darbdaviui – pralaimėti bylą.

Jei darbdavys yra įsitikinęs, kad darbuotojas dirba nerezultatyviai ar netinkamai, Darbo kodeksas įpareigoja darbdavį kartu su darbuotoju sudaryti ne trumpesnį nei dviejų mėnesių rezultatų gerinimo planą. Tik jei šio plano rezultatai yra nepatenkinami, darbdavys turi teisę atleisti darbuotoją. Tiesa, prievolė įspėti iš anksto (standartinis įspėjimo terminas yra 1 mėnuo, tačiau tam tikroms darbuotojų kategorijoms jis gali būti 2 ar net 3 mėnesiai) ir išmokėti išeitinę kompensaciją išlieka. Beje, kad toks planas buvo ir jo buvo laikytasi, įrodyti turės būtent darbdavys. Todėl esant galimybei darbdaviui verta apgalvoti, ar darbuotojui sutinkant, neįmanoma pakeisti darbuotojo darbo funkcijų ar perkelti jo į kitą poziciją.

Ar „savo noru“ ir „šalių susitarimu“ garantuoja ramybę?

Kad atleidimas vyktų sklandžiai, darbdaviai turi laikytis Darbo kodekse numatytos atleidimo procedūros, mat jos pažeidimai taip pat gali tapti pagrindu pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, jeigu darbuotojas atleidimą ginčytų. Pavyzdžiui, dažnai darbdaviai pamiršta, kad prieš atleidžiant darbuotoją dėl pareigų pažeidimo (t. y. dėl darbuotojo kaltės), darbuotojui privalo būti suteikta galimybė pasiaiškinti raštu. Taip pat pasitaiko ir atvejų, kai prašoma pasiaiškinti dėl vieno pažeidimo, o atleidžiama dėl kito – tai taip pat traktuotina kaip esminis atleidimo procedūros pažeidimas.

Kita neretai pasitaikanti situacija – darbdaviai kartais imituoja, kad darbuotojas iš darbo išeina savo noru arba pateikia prašymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, nors faktiškai iniciatyvą rodo darbdavys. Toks elgesys yra ne tik neetiškas, tačiau gali sukelti teisines pasekmes bei labai brangiai kainuoti darbdaviui. Jei darbuotojas teisme įrodo, kad ne jis buvo darbo santykių nutraukimo iniciatorius ir jis nenorėjo nutraukti darbo sutarties, atleidimas iš darbo dažnai pripažįstamas neteisėtu. Dažniausiai darbuotojui pavyksta tai padaryti, net jei jis būna pasirašęs susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kadangi pripažinus, kad nebuvo darbuotojo tikrosios valios nutraukti darbo santykius, atleidimas iš darbo laikomas neteisėtu. Praktikoje tokių ginčų yra nemažai – jei darbuotojas jaučiasi atleistas neteisingai, pasikonsultavęs su teisininkais jis gali nuspręsti kreiptis į teismą ir ginti savo teises. Todėl etiški bei sąžiningi darbdavio ir darbuotojo santykiai ar jų nutraukimas yra neabejotinai naudingi abiem pusėms.

Kita vertus, kartais konfliktinės situacijos yra neišvengiamos, tačiau geras darbo santykius reglamentuojančių įstatymų išmanymas padeda darbdaviams atsakingai ir teisingai spręsti kylančias situacijas ar ginčus.