Kai valstybė į darbo dienų perkėlimą nebesikiša

Tokios savaitės – puiki scena žongliravimui Darbo kodekso numatytu įvairiu poilsio laiku: prisijungti mamadienius, tėvadienius ir pan.

Kai kurios verslo įmonės ne šventinių, o tiesiog poilsio dienų suteikia net savo sąskaita – ar pailgindamos savaitgalius, ar vasaros sezonui nustatydamos keturių darbo dienų savaitę. Jeigu darbdaviui tai pakeliama finansiškai – viskas gerai: Darbo kodeksas leidžia darbuotojų padėties pagerinimus. Visgi ne visi darbdaviai gali leisti sau tokią prabangą, bet dalis bent jau linkę kitaip sudaryti sąlygas ilgesniam darbuotojų poilsiui, kas neabejotinai svarbu auginant jų lojalumą įmonei. Tad reikia tiesiog paieškoti tinkamiausio varianto.

Turbūt nemažai kas su nostalgija, ar be jos, prisimena, kad pastaraisiais dešimtmečiais buvo laikotarpių, kai, Vyriausybės sprendimu, esant galimybei sukurti iš eilės keturias poilsio dienas, laisvadienis iš artimiausio savaitgalio buvo perkeliamas į artimiausią penktadienį ar pirmadienį. Istoriškai tokį dienų kilnojimą turėjome net kelis kartus. Tačiau jau gana ilgai tokios galimybės neturime ir greičiausiai neturėsime, nes darbo laiko trumpinimas vienoje savaitėje labai ženkliai išilgina darbo laiką kitą savaitę, o tai jau yra ne tik Lietuvos, bet ir ES reikalavimų darbo trukmei pažeidimas. Tačiau yra ir kitų priemonių, kurios gali padėti kiek lanksčiau nustatyti darbo ir poilsio režimą tokiomis ypatingomis savaitėmis.

Galimybę siūlo laikinai pailginta darbo dienos trukmė

Dabartinis DK nustato, kad savaitės norma yra 40 darbo valandų ir, kas svarbu, jau nebenumato 8 val. darbo dienos normos., galiojusios tuomet, kai poilsio dienos buvo kilnojamos pirmyn atgal. Vis dėlto darbo diena negali trukti neribotai. Dabar numatyta maksimali darbo dienos trukmė (su viršvalandžiais ir darbu pagal papildomo darbo sutartis) yra 12 val. Tai reiškia, kad, jeigu būtų noras sudaryti galimybę darbuotojui prieš, tarkim, antradienį esančią šventinę dieną turėti ir laisvą pirmadienį, užtektų septynias (darbo diena švenčių išvakarėse trumpinama 1 valanda) pirmadienio darbo valandas paskirstyti į kitas darbo dienas, užtikrinant, kad jos neviršytų 12 val., o darbo savaitė nebūtų ilgesnė nei 40 val.

Aišku, toks sprendimas sukurtų ir administracinę naštą, nes reikėtų keisti darbo grafikus, teisingai atvaizduoti darbo dienos trukmę žiniaraščiuose ir pan., be to, mano įsitikinimu, tai nėra ta priemonė, kuri gali būti nustatoma vienašaliu darbdavio sprendimu. Tokiam „projektui" įgyvendinti dera gauti ir darbuotojo sutikimą, nes kiekvieno darbuotojo gyvenimo, šeiminės aplinkybės gali būti įvairios ir pailgėjusios darbo valandos gali būti nepalankios jo gyvenimo rutinai.

Geriausius ketinimus gali sugadinti prastas planavimas

Jei su savaitgaliu sutapusi šventinė diena atrodo kaip didelis praradimas, kurią darbdavys turėtų kompensuoti, tai tenka priminti, kad įstatymiškai darbdavys to neprivalo daryti. Šventinės dienos nors ir yra dienos, kuriomis paprastai nedirbama, tačiau tai nėra dienos, skirtos papildomam poilsiui (kaip, pavyzdžiui, atostogos). Tiems verslams, kurie dirba septynias dienas per savaitę, visiškai nesvarbu, kurią dieną išpuola šventė. Jie vis vien darbuotojui už darbą švenčių dieną (sutampančią su, pavyzdžiui, sekmadieniu, ar ne) už ją mokės didesniu tarifu, o šventinės dienos išvakarėse dar turės pareigą savo sąnaudomis organizuoti sutrumpintą darbo dieną arba apmokėti vieną valandą kaip viršvalandinę.

Viduryje savaitės pasitaikiusios šventinės dienos klausimą kai kurios įmonės sprendžia suteikdamos kolektyvines atostogas. Taip gegužės 1-oji galėtų būti prijungta prie savaitgalio visai įmonei prieš ar po jos drauge išeinant dviejų dienų atostogų ir taip sukuriant net penkių dienų iš eilės atostogas.

Kyla klausimas, ar grupinės kasmetinės atostogos tikrai galimos? Darbo kodeksas apie tai išdidžiai tyli – nei draudžia, nei sako, kad jos galimos. Pagal bendrą taisyklę, atostogos turi būti skiriamos pagal eilę, šalių sutarimu ir pan. Bet juk visi žinome, kad pasaulyje yra įprastos įmonių grupinės, pavyzdžiui, vasaros ar kalėdinės atostogos. Lietuvoje formaliai tokios atostogos nenumatytos.

Tačiau šiuo atveju, jeigu kalbėtume apie trumpesnes bendras įmonės atostogas ir, jeigu apie tokias atostogas darbuotojai žinotų iš anksto, atostogų suteikimas būtų aptartas su darbuotojų atstovais (kai tokie yra), tai reikėtų manyti, kad sprendimas suteikti kolektyvines atostogas neprieštarauja įstatymo raidei.

Pagal esmę, iš anksto praneštas sprendimas apie bendrą poilsį, trunkantį vos porą dienų, neturėtų būti vertinamas kaip disonuojantis su darbo ir privataus gyvenimo balanso principu. Be to, suteikdamas tokias atostogas darbdavys ir pats šiek tiek rizikuoja, nes gali būti, kad reikės išleisti ir tuos darbuotojus, kurie net neturi sukaupę reikiamo atostogų balanso.

Galiausiai reikėtų primint ir neretai pamirštamą darbo teisės principą, taikomą pagal Darbo kodeksą: tiek darbdaviams, tiek darbuotojams yra draudžiama piktnaudžiauti savo teisėmis. Šalys turi bendradarbiauti ir sąžiningai įgyvendinti savo teises. Todėl tinkamai suplanuotos ir tinkamai iškomunikuotos bendros įmonės atostogos galėtų būti priimtinas sprendimas, kai šventinę dieną nuo savaitgalio skiria viena ar dvi dienos.