Rugsėjo 16 d. Seime vyko konferencija „Ar reikalinga konkurencija teikiant viešąsias paslaugas?“. Matyt, ne atsitiktinai, nes jau rugsėjo 23 dieną Seime vyko klausymai dėl Šilumos ūkio įstatymo pataisų, kuriomis kaip tik bandoma konkurenciją šilumos ūkyje padaryti racionalia, kad ji tarnautų pirmiausiai šilumos vartotojui ir netaptų eiliniu pasipinigavimu. Tiek konferencijoje, tiek ir klausymuose, greičiausiai iš anksto parinkti „ekspertai“ ir valdininkai paviršutiniškais lozungais gynė konkurencijos būtinybę visur ir visada, net nebandydami pažvelgti giliau. Lyg pati konkurencija būtų tikslas ir tiek. Tačiau kai kurie politikai ir ypač iš savivaldybių, kurie realiai jaučia privataus ir viešojo intereso konfliktą, vis labiau abejoja neribotos konkurencijos viešajame sektoriuje panacėja ir vis drąsiau apie tai pasisako. Pavyzdžiui, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius straipsnyje „Viešosios paslaugos ir privatus verslas – (ne)suderinama?“ sako: „Galima drąsiai teigti, kad optimistinė vizija, jog privatus verslas paslaugas gebės teikti pigiau – nepasitvirtino. Ir negalima tuo kaltinti verslo, nes jo prigimtis – siekti pelno visais įmanomais būdais“.

Dalyje miestų šilumos ūkio išnuomavimas tai patvirtino. Čia šilumos kainos iš esmės aukščiausios, o savivaldybės skausmingai atsisveikina su nuomininkais. M.Sinkevičius: „Perleidžiant privačiam sektoriui viešųjų paslaugų teikimą, bendrieji tokių paslaugų kaštai ženkliai padidėja ne tik dėl verslo siekio uždirbti pelną, bet ir dėl savivaldybėms labai išaugančių tokių paslaugų administravimo kaštų. Perdavus veiklą, niekur nedingsta savivaldybių atsakomybė už savalaikį ir kokybišką paslaugų visuomenei teikimą“. Akivaizdus tokių pasekmių pavyzdys – po Vilniaus šilumos tiekimo įmonės susigrąžinimo vykstantys tarptautiniai ginčai.

Privataus kapitalo dalyvavimas viešose, dažnai monopolinėse, paslaugose įvairiose savivaldybėse aiškiai parodė, kad labai sudėtinga nukreipti privačių įmonių pastangas viešajam gėriui kurti. Kaip bežiūrėtum, privačių įmonių motyvacija siekti pelno, o teisinis ir finansinis pasirengimas, galimybės motyvuoti darbuotojus ar išorinius pagalbininkus yra daug geresnės negu valstybės ar savivaldos įmonių, kur net geriausi specialistai dažnai dirba už varganą algą. Todėl kai susiduria skirtingi verslo ir viešojo sektoriaus interesai – nesunku atspėti kas laimi. Daug kartų matyti pavyzdžiai, kai privatininkai viešajame sektoriuje „nugriebia grietinėlę“, o jau pasekmes „srėbti“ tenka toms pačioms savivaldybėms, o tiksliau biudžeto ar komunalinių mokesčių mokėtojams. Tai pasiekti dažniausiai padeda „tinkamai“ sukurtos taisyklės – tai yra teisės aktai, sutartys ar pan., kurių neperprasi, kol su tuo nesusidursi. Tai liudija ir teisiniai ginčai, vykstantys kai kuriose savivaldybėse su buvusiais ar tebesančiais šilumos ūkio nuomininkais.

Lyg neišmokus pamokų, Lietuvos šilumos ūkyje vėl bandoma „parduoti“ naują panacėją – laisvą konkurenciją gaminant šilumą. Lozungas gražus, patrauklus, tačiau kas už to slypi vieni nesupranta, o kiti, žinoma, neatskleidžia tikrųjų tikslų. Jeigu iki 2019 metų pradžios visą išorėje pagamintą šilumą šilumos tiekėjai supirkdavo, tik jeigu tai sumažindavo galutines šilumos kainas. Buvo lengva pamatuoti ar tikrai toks supirkimas naudingas vartotojams. Taip vadinami nepriklausomi šilumos gamintojai, siekdami didesnio pelno, pasirūpino žaidimo taisyklių pakeitimu ir dabar jau gali konkuruoti „pilnais kaštais“ – tai yra bet kada gali pakeisti savivaldybės valdomą ir valstybės kontroliuojamą šilumos tiekėją ir perimti šilumos gamybos veiklą bei atitinkamas pajamas. Ar atsiradęs naujas monopolininkas, tik jau privatus, tikrai bus motyvuotas siekti kuo mažesnių šilumos kainų? Ar valstybė (pasirodo – silpnesnioji pusė) bus pajėgi sukurti tokias taisykles ir užtikrinti jų įgyvendinimą taip, kad privatus investuotojas nuoširdžiai rūpintųsi šilumos vartotojų išlaidomis? Ligšiolinė patirtis rodo, kad greičiau priešingai.

Realistiškai vertindama situaciją ir perspektyvas Šiaulių miesto savivaldybė atsispyrė privatininkų gražiems pažadams pigiai gaminti šilumą ir tai daro savo valdomos įmonės „Šiaulių energija“ jėgomis, o jos šilumos kainos nuolat tarp mažiausių Lietuvoje. Vis dar tikintiems, ar tik apsimetantiems, kad konkurencija uždaroje šilumos gamybos rinkoje gali būti veiksminga siūlau atsakyti sąžiningai sau į kelis klausimus:

• Ar gali būti veiksminga konkurencija tarp 2-4 jos dalyvių?
• Ar konkurencija padidės uždaroje rinkoje daliai jų nutraukus veiklą?
• Ar privatus investuotojas nepasinaudos bet kuria galimybe siekti pelno?
• Ar galima užsidirbti pajamų pragyventi visiems metams per vieną mėnesį?
• Ar nepadidės šilumos kainos žiemą, kai visi konkuruojantys gamintojai stengsis uždirbti kuo didesnį pelną, nes pasibaigus žiemai gali ir prastovėti dėl perteklinių galių?
• Ar nepriklausomi šilumos gamintojai naudoja kitas technologijas arba kitokį kurą negu šilumos tiekėjai?
• Ar sąžininga konkurencija tarp šilumos gamintojų, kurių vieni pelną pasilieka sau, o kiti privalo dalintis su šilumos vartotojais?
• Ar bendrosios sąnaudos didesnės vienoje stambioje katilinėje ar dešimtyje smulkių?
• Ar galima investuoti į brangią infrastruktūrą, kai gamybos apimtys visiškai neprognozuojamos?
• Ar gali būti lygiavertė konkurencija tarp subjektų, kurie turi visiškai skirtingą juridinį statusą ir visiškai skirtingas sąlygas priimti sprendimus?
• Ar konkurencijai būtini pertekliniai įrenginiai nepadidins bendrųjų sąnaudų uždaroje rinkoje?
• Ar tikslas yra pati konkurencija, ar mažiausios šildymo išlaidos?