Kai prasidėjo modernizavimo programa, niekas nekalbėjo apie tai, kad ši programa yra skirta oriam žmogaus gyvenimui. Visi lenktyniavo skaičiuodami, kiek ir kokiomis priemonėmis galima sutaupyti kuo daugiau energetinių resursų ir mokėti kuo mažiau. Tik niekas neprisiminė suskaičiuoti arba bent įvardinti, kaip jaučiasi, kiek nustoja sveikatos, energijos žmogus, gyvendamas pasenusiame, ne tik dabartinio gyvenimo poreikių nebeatitinkančiame, bet, neretai – ir žmogų luošinančiame name.

Architektas prof. Gintaras ČAIKAUSKAS, pradėjęs diskusiją, pripažino iš savo kolegų girdintis įvairiausių nuomonių apie senus namus: nuo raginimo griauti iki atskirų pastato dalių atnaujinimo, kosmetinių patvarkymų. Sovietmečio architektūra paprastai asocijuojasi su stambiablokine paneline statyba, kur pastatai surinkti kaip kortų nameliai. Tokiuose namuose pradėti griauti vidines pertvaras, įspėjo architektas, labai rizikinga. Mintis griauti pertvaras ateina dažnam tokio namo gyventojui, nes žmonės dūsta virtuvėje, kurioje vos galima apsisukti, nepatogumų patiria vonioje, į kurią kartasi tenka lipti ir iš galo. Sovietmečio laikais statyti daugiabučiai buvo ir plytų mūro pastatai su iš anksto pagamintų surenkamų gelžbetonio plokščių perdangomis; statybos aikštelėje išlieti naudojant monolitinį gelžbetonį. Šių namų gyventojams pasisekė labiau – bent jau iš dalies atverti patalpų erdves yra daugiau galimybių.

„Tamsūs kambarėliai, mažos virtuvėlės atsirado ne todėl, kad architektai buvo kvaili – buvo socialinė didžioji valstybinė politika: greit, daug“, – kalbėjo architektas, sakydamas, kad didelės erdvės ne visada yra būtinos. Dydis turi būti racionalus, reziumavo G. Čaikauskas: „Ne per didelis, ne per mažas, o optimalus.“

Prof. Raimondas BLIŪDŽIUS Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Statybinės šiluminės fizikos laboratorijos vedėjas, sakė, kad iki 1992 m. pastatų atitvaros – sienos, stogai – buvo projektuojami pagal to meto „higieninius reikalavimus“. Taip suprojektuotų pastatų sienų vidinio paviršiaus temperatūra žiemą sumažėja iki 12-13 oC, kai patalpose palaikoma 18 oC – 20 oC oro temperatūra.

„Dažniausiai senų pastatų sienų vidiniai paviršiai yra iš šilumai imlių medžiagų, kaip: betonas, plytų mūras ir tinkas, todėl žmonės, esantys šalia tokių paviršių, nuolat jaučia šaltį, netgi esant normalioms oro temperatūroms“, – sakė R. Bliūdžius. Siekdami išvengti nuolatinio šalčio poveikio ir peršalimo, patalpose esantys žmonės privalo vilkėti šiltus rūbus. Tokios sąlygos gali būti pakeičiamos apšiltinant pastatus. Patalpų vidaus oro temperatūros didinimas, įspėja profesorius, nėra išeitis, nes žymiai padidėja pastato energijos sąnaudos šildymui, o žmonių savijauta gali ir pablogėti.

Be patalpų temperatūros problemų, priminė dr. Audronė ENDRIUKAITYTĖ, „Paroc“, izoliacinių medžiagų iš akmens vatos gamintojo, komunikacijos ir rinkodaros vadovė Europai ir Baltijos šalims, svarbu kalbėti apie garso problemas, kuomet girdi besibarančius kaimynus viename bute, garsią muziką – kitame.

„Su sovietmečio būstu mes turime pakankamai problemų. Viena iš jų – garsas, kuris kankina“, – sakė A. Endriukaitytė, akcentuodama, kad kovojant su garsu labiausiai situaciją gali pakeisti triukšmaujantis kaimynas, o ne tas, kuris kenčia dėl svetimų garsų. Kita problema – šaltos sienos, prie kurių žmonės paprastai stengiasi nestatyti lovos. A. Endriukaitytė pasidalijo vieną žmogų girdėjusi pasakojant, kokių rimtų problemų jis patyrė dėl šaltų sienų. Jo butas buvo kampinis, viršutiniame aukšte, tad dauguma sienų buvo lauko. Žmogaus tvirtinimu, šaltą žiemą prie sienos prišaldavo švarko rankovės. Neapsikentęs žmogus nusipirko dviejų centimetrų storio plokštę ir apkalė sieną. Toks paprastas būdas jam padėjo temperatūrą pakelti trimis laipsniais, nors specialistai paprastai siūlo apšiltinti sienas ne iš vidaus, o iš išorės. Tačiau kai prie sienų prišąla drabužiai, o namas nerenovuojamos, žmonės imasi įvairių priemonių, kurios bent iš dalies kartais išsprendžia problemą.

„Langas buvo oficialiai pripažinta pastato vėdinimo sistemos dalis, pro juos išorės oras patekdavo į patalpas, o iš patalpų buvo šalinamas pro virtuvėje ir sanmazguose įrengtus vėdinimo kanalus. Langas buvo pakankamai nesandarus, kad būtų užtikrintas vėdinimas, tačiau esant žemoms išorės temperatūroms ir didesniam vėjo greičiui pastato išorėje, oro kaita buvo keletą kartų didesnė nei reikalinga užtikrinti patalpų oro kokybę. Tai žymiai padidino energijos sąnaudas pastatui šildyti, buvo didesnis patalpų oro judėjimo greitis, todėl žmonės tokiose patalpose taip pat jausdavo skersvėjus, šaltį, privalėjo dėvėti šiltus rūbus, kad neperšaltų“, – dalijosi prof. R. Bliūdžius.

Apie 1993-1994 m., kuomet Lietuvoje buvo atliekami pirmieji langų sandarumo matavimai, užsienio kolegos, prisiminė prof. R. Bliūdžius, stebėjosi – kas suprojektavęs tokius tikslius langus, kurie, net nesant temperatūrų skirtumų, užtikrina minimalią oro kaitą patalpose. Problemos atsirasdavo pasikeitus orams, kuomet temperatūra viduje ir išorėje imdavo skirtis.